Ru
 
televizija internetas laikraščiai parduotuvė paslaugos kontaktai
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 01  Trumpos dienos, ilgos naktys-sausis

     Manoma, kad pagonybės-gamtameldystės-laikais lietuvoje būta dešimties mėnesių kalendoriaus. Nauji metai pagal mėnulį prasidėdavo praėjus trims mėnesiams po to, kai elniai girioje mesdavo ragus ir pradėdavo „veselioti" vilkai. Gal iš čia kilęs ir senovinis sausio mėnesio pavadinimas-rago mėnuo. Labanoro apylinkėse jis dar pusčiukiniu, vilkabrukiu, vilkiniu buvo vadinamas.

      Žiemop, iki Užgavėnių, o kartais ir po jų, vykdavo vakarojimai. Meironyse (Ignalinos raj.) žvejai siūdavo pakinktus, pavalkus valktiniams (arkliams, kurie sausuma vilkdavo valtis, eldijas nuo vieno ežero prie kito). Pavalkus apsiūdavo ungurio oda, kad jie būtų stipresni. Iš kanapių vydavo virves karšiniams, lydekiniams tinklams traukti. Skobdavo luotus, droždavo irklus, semtuves vandeniui iš valties išsemti.

      Gamta. Kad ir šalta, bet ir miškuose gyvenimas nesustoja-kunkuliuoja, kaip liepsnos šokdinamame puode. Laputės daug kilometrų nupėdina maisto ieškodamos. Tarsi siūlas driekiasi gudruolės pėdsakai: duobutė paskui duobutę. Bėgdama smulkia ristele lapė tiksliai stato užpakalines letenėles į priešakinių žymes. Laukuose ir pievose lapė medžioja peles, pelėnus, pakaimėje tyko kurapkų ar užsižiopsojusios varnos. Vilkai medžioja pernakt, net nesilaikydami valstybinių sienų. Bemedžiodami sukaria 50-100 kilometrų. Ne vien bėga ristele, bet šliaužia, sliūkina. Nepavykus medžioklei, ieško dvėselienos, troškulį malšina išlikusiomis spanguolėmis. Šermuonėlio takas-painus ir ilgas. Jo pėdsakai neina be pertrūkio: jis dažnai neria po sniegu. Ten, po šiltais patalais, randa pasislėpusių pelių ar pelėnų urvelius.

      Sausį kojeles padžiauna pirmieji patiklūs tetervinai, kurtiniai, eglynų jerubės... Dabar girios gaidžiai tapo gudresni. Tetervinai tupi beržuose, drebulėse ir lesa sultingus pumpurus. Kurtiniai nakvoja eglėse ar po kadagių krūmais.

      Šis mėnuo tinka pirmiesiems „pėdsekystės" įgūdžiams ugdyti. Sniegas gali daug papasakoti. Žiūrėkime žemyn, skaitykime žiemos žvėrelių „laiškus" sniege. Įdomus kad ir voverės kelias medžiais. Kad tai pamatyti visai nereikia žiūrėti į viršų. Šokčiodama nuo šakos ant šakos voverė nukrečia sniegą, pernykščius spyglius, nageliais nudreskia auksaspalvius pušies žievės lukštus, kerpių barzdas...

      Sausio šventės.Tamsius, ilgus vakarus paįvairindavo šventės. Sausyje vykdavo Krikštų šventė. Šiandien likusios tik šios šventės nuotrupos. Būdavo žadinama gamta (Dzūkijoje tai Šyvio šventės elementai): papurtomi apšarmoję vaismedžiai, bitininkai pabelsdavo į miegančių bičių avilius, žvejai medine kuoka pastuksendavo ežero ledą, kad pabustų žuvys. Budindavo ir trobose gyvenančius žalčius. Kviesdavo juos lininiu rankšluosčiu užsliuogti ant vaišių stalo. Kartais šventė dėl šios priežasties dar buvo vadinama Kirmių, Kirmėlių diena. Gudų girios žmonės eidavo girion ieškoti briedžio rago. Kas jį rasdavo, tas, girdi, ir aukso puodą iš kelmo galįs išrauti...

      Per pirmą sausio mėnesio jaunatį švęsdavo Kumeliuko šventę. Pagrindinė jos funkcija-į vyrų luomą įvesdindavo jaunuolius. Visi žinome, kad kiekvienas amžiaus etapas turi savo uždavinius, bet jaunam žmogui, dažniausiai, nerandame laiko paaiškinti jo fiziologinių ir psichologinių pokyčių ir kaip su tuo tvarkytis. O gal, panaudojus senąją šios šventės prasmę, galėtume sukurti puikią šventę ar pokalbį susitikimui su vyriškėjančiais jaunuoliais? Merginų įvesdinimas vykdavo gegužės mėnesį švenčiant meilės ir laisvės deivės Mildos dieną, bet apie tai-vėlesniuose straipsniuose.

      Sausio 25-ąją-Pusiaužiemio šventė, krikščionybėje vadinama šv. Pauliaus atsivertimo diena. Ši šventė taip pat labai sena, kai lietuviai žvėris laikė šventais. Elnią devyniaragį, vilką-miško tėvą, briedį auksaragį. Ypač didelėj pagarboj buvo laikoma meška ir jos vyras lokys. Pusiaužiemį krikštasuolėn paberdavo žirnių, simbolizuojančių šviesą, saulę. Užkalbėjimų žodžiais krikštasuolėn pasikviesdavo lokio dvasią. Jei senovėje būdavo žudomi žvėrys, tai tik esant reikalui: badui atėjus, o ne savo malonumui. Nukovus žvėrį visuomet buvo „bendraujama" su jo vėle, atsiprašoma už atimtą gyvastį. XIX amžiuje kaimo bernai apsivilkdavo išverstais kailiniais. Jie voliodavosi sniege, tampydavo roges. Prietemoje urgzdavo, lyg norėdami nuvyti nakties tamsą. Buvo sakoma, kad tą dieną meška ant kito šono verčiasi ir pradeda čiulpti leteną. Visi laukdavo saulės, kuri garantavo lengvesnį ir sotesnį gyvenimą. Saulė-gyvybės ir šviesos šaltinis. J. Trinkūnas rašo, kad ji buvo laikoma vyriausia dievybe, kurios kultas peraugo į Perkūno kultą.

      Tomis dienomis lietuviai stebėdavo ir kito lepečkojo: barsuko elgesį. Jei tą dieną iš olos išlindęs barsukas išsigąsta savo šešėlio ir atbulas smunka į savo olą (taip būna saulei šviečiant), gulasi ant kito šono, tai ženklas, kad sniegas jau greit prasmegs. Jei tądien apsiniaukę, o gerai pasivaikščiojęs barsukas vėl įminga: žiema dar ilgai truks ir bus šalta. Žvelgdami į pusiaužiemio saulę, dangų, medžius žmonės spėdavo orus. Jei sniegas iš ryto „švilpauja", o žvirbliai linksmai striksi: bus saulėtas, šiltas pavasaris. Burdavo ir su juodvarnio plunksna: į kurią pusę krypdavo plunksna, iš ten piršliai atvažiuos. Jei plunksna į pietus pasisukdavo: iki Atvelykio piršlių nelauk. Spėdavo: kokia bus pusiaužiemio popietė, tokia bus ir antroji žiemos pusė. Jei būdavo saulėta, iš tvarto išleisdavo arklius, kad šie sniege pasivoliotų. Tikėdavo: arkliai nupurtys sniegus, atlėgs šalčiai.

      Geras laikas jaunimui pasilinksminti suėjus draugėn. Dūkšte (Ignalinos raj.) gyvenantis senolis pasakojo: „Koks ten buvo verpimas... Kartais siūlas nutrūkdavo, kuodelis vilnų žemėn nukrisdavo...Tai vejantis pančius bernas puldavo padėti. Koks ten verpimas vakarojant: tai dainuojant, tai žvengiant, kai drąsesnis bernas užpečky apkabina ir užu krūties paima...Dori buvom, meiliai šelmavodavome".

      Mums visiems šaltis ir tamsa jau gerokai pabodo. Vienus paguldė peršalimo ligos, kitus paraližuoja visagalė tamsos sukelta depresija. Nėra kaip tamsos šiuo metu panaikinti: eglutės žaliaskarės miestuose jau nusirėdė ar tuoj nusirėdys savo puošnius apdarus, sumažės blizgučių prekybos centruose. Gal padės Molėtų Romuvoje sakoma malda Saulei-pabandykime: „Dėkojame tau, šviesioji dangaus šeimininke Saule, kad kasdien nepailsdama sukuri šį pasaulį, kad skleidi mums savo šilumos, palaimos ir gyvybės sroves. Saule, brandink ir grūdink mūsų žemės vaisius ir mūsų kūnus. Sujunk dangaus spinduliais mūsų visų širdis. Pripildyk šilumos ir šviesos mus, kad tavęs laukdami nepaklystumėm. Širdingai Tavęs prašome". Praeis ir sausis, dar mėnesiu priartėsime prie vasaros...

     Paruošė Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
 
ORAS VISAGINE
-1 C
92 %
0.0m/s
754mm. gs. st.
(01.20 - 01.28)