Vyresnioji miesto statytojų karta prisimena "senąjį totorių" - keistuolį, nenorėjusį energetikų miesto kaimynystės. Pernelyg kontrastingai atrodė jo gyvensena, lyginant su modernaus ir šviesaus miesto gyventojų buitim, kaip ir jo romios karvutės netiko prie ūžiančios galingos technikos.

Taip buvo praeityje. Dabar gyvenimas vienkiemyje jau nieko nebestebina ir turime pripažinti, kad neviena visaginiečių šeima su malonumu palikusi miestą kraustytųsi į kaimą.

Šis pasakojimas – apie paskutinį Visagino kaimo gyventoją Chasenijų Radkevičių, jį parengiau pagal sūnaus – Česlovo Radkevičiaus prisiminimus apie tėvą.

Radkevičių giminės lizdas – Vydžių apylinkės. Dar XIX amžiuje kažkuris iš šios giminės vaikų apsigyveno Dūkšte, o apie 1900 metus Chalil Radkevičius apsigyveno Brusovankoje palei Smalvas.

1904 metais gimė sūnus Chasenij, vyriausiasis iš 11 vaikų.  Nors apylinkėse tai buvo vienintelė totorių šeima, jie niekuo neišsiskyrė – gyveno tarp svetimos tautybės žmonių, kalbėjo ir lenkiškai ir rusiškai. Nesusipratimų ir kivirčų tautiniu pagrindu čia nebuvo, jei kur pasijusdavo įžeidžiami, tai tik todėl, kad vietiniams jo vardas pasirodė pernelyg sunkus įsiminti. Vadino "Kastanta" – taip kaimo žmonėms buvo paprasčiau.

Radkievičių, kaip ir daugelio Lietuvos totorių, šeima užsiiminėjo amatais. Jie buvo nepamainomi kailiadirbiai, šiuo amatu užsiėmė ir Dūkšte gyvenę seneliai. Tačiau Chasenijus Chalilovičius Radkevičius tapo puodžiumi. Po karo, kai moliniai puodai tapo nepopuliarūs – žmonės pirko špižinius - teko "persikvalifikuoti": siuvo balnus, pakinktus arkliams – vėl reikalai pajudėjo į gerąją pusę. Tačiau ir šį amatą teko mesti: kuriantis kolūkiams iš žmonių atėmė arklius – nebebuvo užsakymų. Aplink Smalvas kūrėsi kolūkiai, o Ch. Radkievičius dirbti už dyką nenorėjo. Štai tuomet ir teko sugrįžti prie savo tėvų ir senelių amato – kailiadirbystės.

Po gyventojų išvažiavimo į Lenkiją apylinkės tarp Smalvų ir Visagino ištuštėjo, žemės aplink Visaginą buvo perduotos miškų ūkiui ir užleistos mišku. Rami, atoki nuo valdžios ir smalsių žvilgsnių vieta - būtent tai, ko reikėjo nors ir ne turtingam, bet ramiam ir sočiam gyvenimui. Sužinojęs, kad iš Visagino į Vilnių išvažiuoja Dalecko šeima, Ch. Radkevičius 1952 m. nupirko namus Visagino ežero pakrantėje. 

Visagino apylinkės idealiai tiko kailiadirbio amatui. Stengėsi laikytis toliau nuo valdžios akių, juk užsakovai išdirbimui atveždavo ne tik avikailius, bet tarp miškų gyvendami sumedžiodavo ir vieną - kitą  tauresnį žvėrį.  Štai tuomet ir tekdavo pasisaugoti svetimų žmonių.

Radkevičių kaip gerą meistrą žinojo ne tik Smalvų ir Rimšės, bet ir Vydžių, Breslaujos žmonės. Užsakymų netrūko, jų dar pagausėjo, kai meistras namuose pradėjo gaminti chromą – specialią odą siūti batams.

Visagino apylinkės tapo dideliu atradimu: nuo 1965-1970m. čia, kaip ir prieškariniais laikais, vėl plūstelėjo turistai: pasiilgę laukinės gamtos ir ežerų važiavo žmonės iš Leningrado, Pskovo. Su šeimomis ir be šeimų, su vaikais ir be jų - atsirado dar vienas pajamų šaltinis. Turistai pirkdavo pieną, žuvį, sūrius, grietinę – 4-5 mėnesių turizmo sezonas maitindavo Ch. Radkevičiaus šeimą visus metus.

Pirmasis susitikimas su būsimais miesto statytojais nežadėjo nieko blogo. 1973m. iš Leningrado projektavimo instituto atvažiavo mokslininkai.  Užėję į senojo totoriaus namus, klausinėjo apie buitį ir pasiūlė darbą: užrašinėti duomenis pagal Visagino ežere įrengtus vandens lygio matuoklius, pildyti vandens ir oro temperatūros žurnalą. Tą darbą Ch. Radkevičius  dirbo maždaug pusantrų metų.

Tačiau prasidėjusi miesto statyba niekaip nesisiejo su jo planais. Nors jau senas, bet dar pakankamai stiprus, laikė kelias karvutes, o statybos sunaikino ganyklas. Pasikeitė gamta - tai išgąsdino kultūringus ir dosnius turistus, atėmė ramybę: dieną ir naktį ūžė technika, vietose, kur anksčiau perbėgdavo nebent miško žvėris dabar augo miestas. Priimti šias permainas Ch. Radkevičius jau buvo per senas. Jis nebesijautė saugus net savo namuose.

Apie 1979-1980m. Ch. Radkevičių pradėjo versti, kad parduotų nugriovimui namus. Pradžioje siūlė pinigus ir butą, vėliau leido pasirinkt – arba 5000  rublių, arba butą, tačiau namai vis viena būsią nugriauti. Paėmė pinigus, dar kelis metus nesėkmingai bylinėjosi, bet anuometinė teisėtvarka nebuvo palanki žemės savininkams. Išvarytas iš savo vietų nusipirko namus Smalvų apylinkėje.

Chasenijus Radkevičius pajuokaudavo, kad gyvens 100 metų. Iš tiesų jis, būdamas vyriausias vaikas šeimoje, pergyveno 10 savo brolių ir seserų. Stengėsi neatsilikti nuo gyvenimo, prenumeravo daug laikraščių, anuo metu populiarius žurnalus "Человек и закон",  "За рулем". Skaitydavo lenkų kalba "Czerwony standart", lenkų kalba parašė straipsnelį "Mano gyvenimo kelias" ir už jį buvo apdovanotas prizu. Buvo gerbiamas žmogus, bet tai, ką teko pergyventi per paskutinius savo gyvenimo metus jam sugadino sveikatą.

Vyresnioji miesto statytojų karta prisimena "senąjį totorių" - keistuolį, nenorėjusį energetikų miesto kaimynystės. Pernelyg kontrastingai atrodė jo gyvensena, lyginant su modernaus ir šviesaus miesto gyventojų buitim, kaip ir jo romios karvutės netiko prie ūžiančios galingos technikos.

Taip buvo praeityje. Dabar gyvenimas vienkiemyje jau nieko nebestebina ir turime pripažinti, kad neviena visaginiečių šeima su malonumu palikusi miestą kraustytųsi į kaimą.

Šis pasakojimas – apie paskutinį Visagino kaimo gyventoją Chasenijų Radkevičių, jį parengiau pagal sūnaus – Česlovo Radkevičiaus prisiminimus apie tėvą.

Radkevičių giminės lizdas – Vydžių apylinkės. Dar XIX amžiuje kažkuris iš šios giminės vaikų apsigyveno Dūkšte, o apie 1900 metus Chalil Radkevičius apsigyveno Brusovankoje palei Smalvas.

1904 metais gimė sūnus Chasenij, vyriausiasis iš 11 vaikų.  Nors apylinkėse tai buvo vienintelė totorių šeima, jie niekuo neišsiskyrė – gyveno tarp svetimos tautybės žmonių, kalbėjo ir lenkiškai ir rusiškai. Nesusipratimų ir kivirčų tautiniu pagrindu čia nebuvo, jei kur pasijusdavo įžeidžiami, tai tik todėl, kad vietiniams jo vardas pasirodė pernelyg sunkus įsiminti. Vadino "Kastanta" – taip kaimo žmonėms buvo paprasčiau.

Radkievičių, kaip ir daugelio Lietuvos totorių, šeima užsiiminėjo amatais. Jie buvo nepamainomi kailiadirbiai, šiuo amatu užsiėmė ir Dūkšte gyvenę seneliai. Tačiau Chasenijus Chalilovičius Radkevičius tapo puodžiumi. Po karo, kai moliniai puodai tapo nepopuliarūs – žmonės pirko špižinius - teko "persikvalifikuoti": siuvo balnus, pakinktus arkliams – vėl reikalai pajudėjo į gerąją pusę. Tačiau ir šį amatą teko mesti: kuriantis kolūkiams iš žmonių atėmė arklius – nebebuvo užsakymų. Aplink Smalvas kūrėsi kolūkiai, o Ch. Radkievičius dirbti už dyką nenorėjo. Štai tuomet ir teko sugrįžti prie savo tėvų ir senelių amato – kailiadirbystės.

Po gyventojų išvažiavimo į Lenkiją apylinkės tarp Smalvų ir Visagino ištuštėjo, žemės aplink Visaginą buvo perduotos miškų ūkiui ir užleistos mišku. Rami, atoki nuo valdžios ir smalsių žvilgsnių vieta - būtent tai, ko reikėjo nors ir ne turtingam, bet ramiam ir sočiam gyvenimui. Sužinojęs, kad iš Visagino į Vilnių išvažiuoja Dalecko šeima, Ch. Radkevičius 1952 m. nupirko namus Visagino ežero pakrantėje. 

Visagino apylinkės idealiai tiko kailiadirbio amatui. Stengėsi laikytis toliau nuo valdžios akių, juk užsakovai išdirbimui atveždavo ne tik avikailius, bet tarp miškų gyvendami sumedžiodavo ir vieną - kitą  tauresnį žvėrį.  Štai tuomet ir tekdavo pasisaugoti svetimų žmonių.

Radkevičių kaip gerą meistrą žinojo ne tik Smalvų ir Rimšės, bet ir Vydžių, Breslaujos žmonės. Užsakymų netrūko, jų dar pagausėjo, kai meistras namuose pradėjo gaminti chromą – specialią odą siūti batams.

Visagino apylinkės tapo dideliu atradimu: nuo 1965-1970m. čia, kaip ir prieškariniais laikais, vėl plūstelėjo turistai: pasiilgę laukinės gamtos ir ežerų važiavo žmonės iš Leningrado, Pskovo. Su šeimomis ir be šeimų, su vaikais ir be jų - atsirado dar vienas pajamų šaltinis. Turistai pirkdavo pieną, žuvį, sūrius, grietinę – 4-5 mėnesių turizmo sezonas maitindavo Ch. Radkevičiaus šeimą visus metus.

Pirmasis susitikimas su būsimais miesto statytojais nežadėjo nieko blogo. 1973m. iš Leningrado projektavimo instituto atvažiavo mokslininkai.  Užėję į senojo totoriaus namus, klausinėjo apie buitį ir pasiūlė darbą: užrašinėti duomenis pagal Visagino ežere įrengtus vandens lygio matuoklius, pildyti vandens ir oro temperatūros žurnalą. Tą darbą Ch. Radkevičius  dirbo maždaug pusantrų metų.

Tačiau prasidėjusi miesto statyba niekaip nesisiejo su jo planais. Nors jau senas, bet dar pakankamai stiprus, laikė kelias karvutes, o statybos sunaikino ganyklas. Pasikeitė gamta - tai išgąsdino kultūringus ir dosnius turistus, atėmė ramybę: dieną ir naktį ūžė technika, vietose, kur anksčiau perbėgdavo nebent miško žvėris dabar augo miestas. Priimti šias permainas Ch. Radkevičius jau buvo per senas. Jis nebesijautė saugus net savo namuose.

Apie 1979-1980m. Ch. Radkevičių pradėjo versti, kad parduotų nugriovimui namus. Pradžioje siūlė pinigus ir butą, vėliau leido pasirinkt – arba 5000  rublių, arba butą, tačiau namai vis viena būsią nugriauti. Paėmė pinigus, dar kelis metus nesėkmingai bylinėjosi, bet anuometinė teisėtvarka nebuvo palanki žemės savininkams. Išvarytas iš savo vietų nusipirko namus Smalvų apylinkėje.

Chasenijus Radkevičius pajuokaudavo, kad gyvens 100 metų. Iš tiesų jis, būdamas vyriausias vaikas šeimoje, pergyveno 10 savo brolių ir seserų. Stengėsi neatsilikti nuo gyvenimo, prenumeravo daug laikraščių, anuo metu populiarius žurnalus "Человек и закон",  "За рулем". Skaitydavo lenkų kalba "Czerwony standart", lenkų kalba parašė straipsnelį "Mano gyvenimo kelias" ir už jį buvo apdovanotas prizu. Buvo gerbiamas žmogus, bet tai, ką teko pergyventi per paskutinius savo gyvenimo metus jam sugadino sveikatą.