Trumpa Visagino Romos katalikų parapijos istorija

Šią trumpą apybraižą parašiau 1999 metais, Visagino Šv. Apaštalo Pauliaus Romos katalikų parapijai minint įkūrimo dešimtmetį. Ji buvo atspausdinta vietiniame parapijos laikraštėlyje "Mūsų bažnyčia". Kadangi per šiuos metus išaugo nauja tikinčiųjų karta, manau, jog šis rašinys neprarado savo aktualumo: Visagino gyventojai turėtų bent bendriausiais bruožais žinoti kaip mūsų mieste susikūrė Romos katalikų parapija, kokius darbus teko atlikti ir įveikti sunkumus, kad Visagine iškiltų gražuolė bažnyčia.

"Norime savo bažnyčios!"

Visagino miesto religinės katalikų bendruomenės istorija prasidėjo kiek neįprastai. Kaip ir visi dideli darbai, nuveikti atgimimo metais tai prasidėjo nuo mažo grūdo, bet ir kartu didelio ryžto, tikėjimo ir, tikriausiai, Dieviškos Apvaizdos.

Visagine gyvenanti dūkštietė Jadvyga Rinkevičiūtė nuo vaikystės buvo pamėgusi maldos namus. Kol dar buvo nesudegusi Senojo Dūkšto lietuvių bažnyčia, meldėsi joje, vėliau kasdien, net  po darbo, vaikščiodavusi į Dūkšto miestelio bažnyčios vakarines pamaldas – mišparus.          

Likimas atvedė moteriškę į tuometinį Sniečkų. Pragyvenus keletą metų, jau atgimimo laikais, kilo mintis: o kodėl gi neįkūrus katalikų bendruomenės Sniečkaus mieste? Mintis nedavė ramybės, tačiau Jadvyga mažai pažinojo vietinių katalikų, be to dar atmintyje buvo gyvi religinio nepakantumo laikai, todėl rasti bendraminčių buvo ne taip paprasta.

Važinėjant į Dūkšto bažnyčią, Jadvygos dėmesį patraukė ne pirmą kartą matyta bendrakeleivė. Nusprendusi, kad tai vietinės kilmės gyventoja, Jadvyga kreipėsi: "gal galėčiau pas Jus užeiti? Turiu svarbų reikalą". "Prašau, užeikit" – taip susipažino moterys, kurioms buvo skirta tapti pirmosiomis Visagino parapijos kūrimo iniciatorėmis.

1988m. lapkričio vakare Leonardos (Lionės) Petkievič bute pirmąkart kalbėta apie būsimos Visagino parapijos kūrimą. Lionė turėjo daug pažįstamų, mat pati būdama Gaidės parapijietė pažinojo čia gyvenančius vietinius žmones. Kitą vakarą jau abi vaikščiojo per pažįstamų butus, rinko parašus. Vieni rašėsi mielai, kiti bijojo, treti netikėjo, jog pavyks ką nors pasiekti. Tačiau po kurio laiko jau turėta 45 parašai – prašymai kurti Sniečkaus katalikų parapiją.

1989m. vasario mėnesį sužinota, jog iš Žagarės tremties Vilniun grįžta arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Nieko nelaukdami, vasario 16d. rytą Jadvyga Rinkevičiūtė, Leonarda Petkievič, Jonas Savickas, Jonas Gasėnas ir Juozas Lapkauskas išsiruošė į Vilniaus arkivyskupijos kuriją. Ilgokai palaukus, gautas leidimas susitikti su arkivyskupu.

Julijonas Steponavičius mielai sutiko registruoti parapiją, tačiau perspėjo, jog reikia atsiklausti religinių reikalų pirmininką prie LTSR MT  K.Valančių – reikalingas jo leidimas. "Kaip jis pasakys, taip ir bus" – palydėjo vyskupas.

Sunkiomis mintimis aplankę K.Valančių gavo paguodžiantį atsakymą: "Laukite… Dabar ir Klaipėdoje, ir kitur, stato bažnyčias." Tačiau pasirodė, jog netinkanti prašymo pateikimo forma, be to ir parašų esą per daug – kurti parapijos bendruomenei užtektų ir mažiau.

Rinkti parašus teko iš naujo, šį kartą moterys lankė veiklesnius, raštingesnius vyrus, galinčius tapti būsimojo parapijos komiteto branduoliu. Antrą kartą surinktas 31 prašymas. Gėnė Lavrinčiuk juos atspausdino rusų kalba, o 1989 04 10 tikinčiųjų atstovai prašymą nuvežė į Ignalinos Vykdomąjį komitetą.

Keblumų iškilo renkant parapijos komitetą. Kadangi parapijos kūrime dalyvavo lietuviai ir lenkai, siekta, kad komiteto pirmininkas gerai mokėtų abi kalbas. Kiti nedrįso personalinės atsakomybės už parapijos kūrimo

reikalus. Tai sužinojęs arkivyskupas Julijonas Steponavičius net pajuokavo: "atvežkite savo vyrus, aš pats išrinksiu!", tačiau arkivyskupo įsikišimo neprireikė. Kelis kartus taręsi, Jadvygos Rinkevičiūtės bute išrinko komitetą: pirmininkas Jonas Ribokas, sekretorė Jadvyga Šalnienė, kasininkė Lionė Padvaiskienė bei trys revizijos nariai.

 Su R.Kumpiu ir A.Čekuoliu (1989m.)

Atsakymo iš Vilniaus laukti teko ilgokai. Kaimyninių parapijų kunigai perspėjo, kad galį neleisti, esą šalia yra Gaidės, Rimšės, Dūkšto, Tilžės ir Smalvų bažnyčios, o ir katalikų mieste mažokai. Su tokiomis mintimis parapijos kūrimo iniciatoriai kreipėsi į tuometinę Sniečkaus gyvenvietę aplankiusį LTSR AT deputatą Algimantą Čekuolį, prašydami pagalbos kuriant parapiją. Deputatas pažadėjo padėti.

Vėlyvą 1989m. rudenį reikalai pasistūmėjo į priekį: 1989 10 16 išduodamas pažymėjimas Nr.562, kuriuo pranešama, kad religinių reikalų tarybos prie LSSR MT 1989 09 27 posėdžio protokolu Nr.10 užregistruojama Ignalinos raj. Sniečkaus gyvenvietės katalikų religinė bendruomenė ir jai leista pasistatyti naują bažnyčią. Pasirašė protokolą religijų reikalų tarybos prie LSSR MT pirmininkas K. Valančius.

Gavę ilgai lauktą žinią katalikų bendruomenės komiteto nariai 1989 10 30 oficialiai kreipėsi į Sniečkaus gyvenvietės Vykdomąjį Komitetą tokio tūrinio raštu : "Sniečkaus religinė katalikų bendruomenė prašo skirti laikinas patalpas laikinam panaudojimui, kol bus pastatyta Rymo katalikų bažnyčia, kurią planuojam pastatyti 5 metų bėgyje". Pasirašė bendruomenės nariai: pirmininkas Ribokas Jonas, sekretorė Jadvyga Šalnienė ir kasininkė Lionė Padvaiskienė.

1989 m.  lapkričio 11 d. Sniečkaus tikintieji sulaukė svečio: septynių kaimyninių parapijų kunigų lydimas atvyko Vilniaus  arkivyskupas Julijonas Steponavičius. Mišių nelaikė – tai buvo darbinis vizitas įvertinti Sniečkaus tikinčiųjų siekius ir galimybes kurti atskirą parapiją. Po susitikimo su būsimos parapijos komitetu, užėjo į Vykdomąjį Komitetą ir tarėsi su tuometiniu VK pirmininku R.Kumpiu. Vaikščiojo per miestą, rinko vietą būsimiems maldos namams. Vienas iš galimų variantų - dabartinės cerkvės vieta - pasirodė netinkanti bažnyčiai. Žvalgytasi miškelyje netoli bibliotekos (Taikos gt.), galop nutarta, jog tinkamiausia vieta – Sedulinos –Veteranų gt. sankryža.  Taip pat spręsti klebono apgyvendinimo klausimai.

Netrukus, 1989 11 15, gautas ir Vilniaus arkivyskupijos kurijos raštas Nr.515, kuriuo įkuriama Sniečkaus parapija, kurios teritorija apibrėžta gyvenvietės ribomis. Aktą pasirašė Vilniaus arkivyskupas J.Steponavičius ir Kurijos kancleris Tunaitis. Per Adutiškio kleboną, vieno iš aktyvių parapijos kūrėjų J.Savicko brolį, vyskupas perspėjo: "greitai paskirsiu kleboną, o jūs paskubėkite gauti bažnyčiai patalpas".

                                               Pirmoji bažnyčia

 Gavę leidimą kurti parapiją, Komiteto nariai nuskubėjo į vietinį Vykdomąjį Komitetą. Tuometinis VK pirmininkas R.Kumpis parapijos kūrėjus padrąsino: "kurkite bažnyčią, ieškokite patalpų, o aš kuo galėdamas padėsiu…" 

Keletą dienų mynę įstaigų ir organizacijų slenksčius trise užėjo į tuometinės Sniečkaus PTM direktoriaus St. Trumpicko kabinetą. Išklausęs tikinčiųjų pageidavimą, direktorius pažadėjo patalpas – moksleivių bendrabučio salę.

Laikas bėgo, gruodžio pradžioje iš Paberžės atvyko arkivyskupo skirtas kunigas Petras Tarvydas. Dar negavus oficialaus leidimo nuomoti patalpas, sekmadienį, gruodžio dešimtąją paskyrė pirmąsias šventas Mišias.

Paskubomis ruošė salę: Jadvyga Rinkevičiūtė atnešė iš namų kryžių, religinių paveikslų, Jadvyga Čebatoriūnienė paaukojo didesnį stalą, kuriam buvo lemta tapti laikinu altoriumi. Kiek vėliau, pirmoji tikybos mokytoja Danutė Druteikienė sudėti būtiniausiems daiktams davė spintą. Daug prie bažnyčios įrengimo pasidarbavo vyrai, kurie puošė ir tvarkė laikinus maldos namus.

1989 gruodžio dešimtąją, 10 val.30 min. įvyko pirmosios šv. Mišios. Žvelgiant į ano meto nuotraukas stebina tikinčiųjų gausa – susidomėjimas buvęs didelis. Mišioms patarnauti atėjo trys Jonai: Savickas (jaunystėje tarnavęs mišioms), Ribokas ir Gasėnas. Klebonas Petras Tarvydas iškilmingai, kiek tai leido aplinkybės, pašventino bendrabučio salę, kuriai likimas lėmė tapti pirmaisiais Sniečkaus gyvenvietės Dievo namais.

Pirmosios Šv.Mišios (1989 12 10)

Kadangi buvo advento metas, kunigas pašventino kalėdaičius. Užgiedojo choras. Buvusi ilgametė Dūkšto parapijos giesmininkė Jadvyga Rinkevičiūtė pasirūpino pakviest Dūkšto giesmininkus Zeliaviją Mikulėnienę, Stasę Beinorienę, Leoną Riboką ,  Kazimierą ir Janiną Jakučius iš Kalviškių, kad atėję pagiedotų. Tai buvo pirmieji Sniečkaus parapijos choristai. Visas šv. Mišias fotografavo Nijolė Čiplienė.

1989 12 25 Sniečkaus gyvenvietės katalikai pirmą kartą bendrai šventė Kristaus gimimą – Kalėdas. Parapijietės atnešė šieno, kaip mokėdamos padarė Betliejų, papuošę juostą dailiai iš skardos kaltu užrašu "Gloria in excelsis Deo" – Garbė Dievui aukštybėse.

Pirmosios šventės nuteikė optimistiškai. Tokia buvo pradžia – sunkaus darbo ir varginančio laukimo  vaisius.

 Žemiški rūpesčiai

Netrukus po pirmųjų šv. Mišių, 1989 12 14 sprendimu Nr.104. gautas Sniečkaus Vykdomojo komiteto sutikimas nuomoti PTM bendrabučio salės patalpas bažnyčiai, o 1989 12 15 sudaroma sutartis išnuomoti bažnyčiai Sniečkaus PTM patalpas - 119m.² salę, esančią Festivalio  gt. 9, už 131,88 rb. mėnesinį mokestį.

Pirmoji sutartis buvo sudaryta tiktai vienam mėnesiui nuo 1989 12 10 iki 1990 01 10, o vėliau iki 1992 06 periodiškai pratęsiama.

Pagaliau išsprendus patalpų – laikinos koplyčios klausimą - liko kiti neatidėliotini darbai. Klebonas – pasvalietis Petras Tarvydas neturėjo buto, todėl teko pasirūpinti jo apgyvendinimu. Kurį laiką klebonas kasdien važinėjo iš Paberžės , kiek vėliau skirtas butas naujame name Sedulinos gt. 18.     Tuo metu namas dar buvo neužbaigtas, aplink virė darbas. Tikintieji baiminosi, kad kalbos apie apsigyvenusį dvasininką gali atkreipti chuliganų dėmesį – bijota provokacijų iš ateistiškai nusiteikusių jaunuolių. Kažkuris iš bažnyčios komiteto narių klebonui prasitarė, kad reikalingas ginklas, jei tektų gintis nuo užpuolikų, tačiau Petras Tarvydas tik nusijuokė: "štai mano ginklas!" – ir lange pastatė …. kryželį.

Mišių metu aukas paprastai rinkdavo J.Ribokas, tačiau finansų netvarkė, manydamas, jog parapijos piniginiai reikalai esą klebono reikalas.

O pinigų labai labai reikėjo. Klebonas Petras Tarvydas atsivežė tiktai būtiniausius bažnytinius indus, liturgines knygas bei apeiginius rūbus. Kai ką norėta pasiskolinti iš gretimų parapijų, bet atliekamo inventoriaus ir reikmenų pas kaimynus neatsirado.

Maldos namai keičiasi

1992m. prasidėjo netikėtomis permainomis. Vilniaus Arkivyskupijos Kurijos valia, pastoraciniam darbui į kitą parapiją perkeliamas gražiai su parapijiečiais susigyvenęs klebonas Petras Tarvydas, o  Vilniaus dieciezinio administratoriaus vyskupo Juozo Tunaičio 1992 01 07 raštu  naujuoju ganytoju paskyriamas Druskininkų parapijos vikaras Vytautą Rapalis.

Atvykęs į vietą, naujasis klebonas jau surado išaugusią katalikų bendruomenę, tačiau laukė didelis darbas – naujos bažnyčios statyba. Netenkino ir laikinieji maldos namai, nes buvo miesto pakraštyje, be to moksleivių bendrabuty buvo triukšminga, tai trikdė Šv.Mišių rimtį.

1992m. liepos mėnesį bažnyčia gavo naudotis Vakarų Statybos Valdybos, esančios Parko gt.14, aktų salę (dabartinę miesto tarybos posėdžių salę). Palaipsniui stiprėjo ir katalikų kolektyvas. Įsigytas muzikinis instrumentas, pirmaisiais vargonininkais buvo Lena ir Edvardas Piščikai. Kiek vėliau vargonavo Paulius Bieliauskas, Rasa Rugaitytė. Kūrėsi jaunų žmonių choras.

Nuo 1992 m. liepos mėnesio Visagino katalikų parapija vadinasi Šv. Apaštalo Pauliaus vardu.

Darbo netrūko. Nuo 1992m. Visaginui teko aptarnauti be klebono likusią Gaidės parapiją, sekančiais metais – jau prisidėjo ir Turmanto bei Tilžės parapijos. 1993m. į pagalbą klebonui Vytautui, vyskupija atsiuntė pirmajį vikarą Edvardą Kopytko, čia dirbusį 1993-1994m.

Bažnyčios statyba

Nuo pirmųjų parapijos susikūrimo mėnesių, pildant savo įsipareigojimus, parapijos komitetas ir klebonas rūpinosi būsimos šventyklos statyba. Dar 1989 11 27 specialiai tam tikslui sudaryta komisija, dalyvaujant dvasiškijos atstovams, sprendė Sniečkaus bažnyčios statybos vietos parinkimą. Apžiūrėta vieta gyvenvietės antrame mikrorajone Veteranų ir Sedulinos gt. sankryžoje. Komisijos akte rašoma, jog "aikštelė 60 x 70m., šiuo metu apaugusi mišku, kurioje gruntiniai vandenys yra 3m.gylyje  nuo žemės paviršiaus" tinkanti bažnyčios statybai. Tiktai VK pirmininkas R. Kumpis toliaregiškai pastebėjo, jog dėl reljefo ypatybių bei pramogos įstaigų kaimynystės ši vieta nesanti tinkamiausia .

Projektinius ezkizus dar 1990 10 26 Lietuvos Architektų Sąjungai užsakė klebonas Petras Tarvydas ir parapijos komitetas.  Projektinis tikslas – "rasti išraiškingą ir racionalų pastato planinį – erdvinį sprendimą, turiniu ir forma nusakantį bažnyčios esmę ir krašto tradicijas". Pateikus projektus numatyta išmokėti honorarą – 1000 rb. už kiekvieną variantą.

Sprendžiant pagal to meto susirašinėjimą tarp Sniečkaus parapijos administratoriaus ir Lietuvos architektų sąjungos, projektiniai eskizai buvo paruošti jau 1990 m. gruodžio mėnesį. 1990 12 16 klebonas Petras Tarvydas kreipėsi į Lietuvos architektų sąjungą, prašydamas nukelti projektinių eskizų pateikimo datą iki 1991 01 10.  Numatyta  ir projektų vertinimo komisija: Sniečkaus parapijos klebonas kunigas Petras Tarvydas, kunigai A. Čeponis, M. Savickas ir K.Kindurys.

Visagino parapijos archyve esantys dokumentai liudija, kad 1991 01 03 pagal du aktus už bažnyčios projekto variantus Lietuvos architektų sąjungos atsakingajam sekretoriui R. Steponavičiui išmokėta 1000  ir 3000 rb. Tai leidžia manyti buvus keturių projektinių variantų.

Tinkamiausiu pripažintas vilniečių architektų brolių Ramūno ir Jauniaus Beinortų projektas.

Projekto derinimas bei koregavimas reikalavo laiko, todėl pradėti realių statybos darbų kunigas Petras Tarvydas nebesuspėjo. Nuo 1992m. bažnyčios statymo rūpesčiai gulė ant naujojo klebono Vytauto Rapalio pečių.

Pradžia buvo sunki. Teko važinėti po Lietuvą, prašyti lėšų. Pirmasis rėmėjas – Klaipėdos eksporto įmonės direktorius M.Gusiatinas, paaukojęs bažnyčios statybai 100 000 rublių,  patarė: niekad nesakyk "mes norime statyti bažnyčią." Sakyk: "mes statome bažnyčią!"

Pirmoji, labai reikšminga parama buvo gauta, po to vėl  kelionės, lėšų, rėmėjų ir statybinių medžiagų paieškos. Nemažesnės problemos laukė ir sugrįžus, mat išryškėjo 1989 11 27d. akte numatytos  vietos trūkumai. Veteranų ir Sedulinos gt. sankryža, netoli "Bangos" kultūros namų,  buvo pernelyg triukšminga, be to dauboje. Tinkamesnė atrodė kalvelė šalia Santarvės ir Statybininkų gt. sankryžos, tačiau čia buvo numatyta rekreacinė zona – miesto parkas. 

Iškilusią problemą išsprendė stichinė nelaimė: smarki audra nusiaubė numatytą rekreacinę zoną ir išvarčiusi pušyną tiesiog parengė vietą naujos bažnyčios statybai.

1992 11 02 per Vėlines prasidėjo statybos. Apie 9.30 ryto atvažiavę darbininkai nupjovė išvartytas vėjų pušis ir pradėjo žemės darbus. Kunigui Vytautui, niekad neužsiiminėjusiam statybomis, pavyko sudaryti labai palankią trišalę sutartį: statybų generaliniu rangovu  sutiko tapti Ignalinos AE, o vykdytoju – Statybos –montažo valdyba Nr.2, vadovaujama p.V.Sučkovo. Šios rangos ir statybų patirtį turinčios įmonės garantavo aukštą atliekamų darbų kokybę bei kontrolę, klebonui paliekant rūpintis vien finansine statybų puse.                                                                

1992m, iki užeinant žiemai, būsimos bažnyčios vieton atvežti 6 vagonai plytų, iškasta gili pamatų duobė ir padėti klebonijos ir parapijos namų pamatai.                                 

Rasti rėmėjų darėsi vis sunkiau, tačiau ir 1993m. pavyko užbaigti be įsiskolinimų. Būsimų maldos namų mūras stiebėsi vis aukštyn, pagaliau 1996m. uždengtas stogas ir per šv. Kalėdas tikintieji, apleidę jau antrą laikiną koplyčią, susirinko naujoje, bet dar neužbaigtoje, bažnyčioje.                    

Rūpesčių, darbų vis daugėjo. Šalia aptarnaujamų kaimyninių Gaidės, Tilžės ir Turmanto parapijų 1998 07 prisidėjo dar ir  Smalvos. Pastaraisiais metais pastoraciniam darbui, bei pasimokyti veiklaus klebono pavyzdžiu Visagine dirbo vikarai: Edvardas Kopytko (1993-1994), Gintautas Stanevičius (1996 –1997) bei Andžej Andžejevskij ( 1998 – 1999).

Jau trejetą metų Visagino tikintieji meldžiasi naujojoje šventykloje.  Per tuos metus dar aukščiau ūgtelėjo bažnyčios rūmas, dar labiau išsiplėtė tikinčiųjų ratas. Kasmet gausėja priimančių Šv. Sakramentus. Parapija nestokoja dvasiškijos hierarchų dėmesio: ne kartą čia lankėsi vyskupai J.Boruta, Vilniaus Arkivyskupas Jo Ekscelencija Juozas Audrys Bačkis.                                                                    

Šiandien Visagino bažnyčia gali pasidžiaugti profesionalaus lygio  bažnytiniu choru , vadovaujamu vargonininkės – chorvedės Birutės Paukštienės, gražiomis ir prasmingomis kultūrinio - dvasinio gyvenimo apraiškomis.

Vesk Dievui sielas, o Dievas ves tave

Dešimtmetis bažnyčios gyvenime – kūdikiškas amžius. Lietuvoje rasime ne vieną dešimtį parapijų, peržengusių 200 metų ir garbingesnį jubiliejų. Tai gilių šaknų, senų tradicijų, dvasios peno židiniai,  sunkiais laikais baudžiavos laikais kėlę Dievop kasdienių vargų iškankintas mūsų protėvių mintis.        

Trumpa mūsų parapijos  istorija, tačiau reikšminga: per šiuos metus išaugo ne tiktai šventovės rūmas, bet ir dvasia, suburianti po vienu stogu lietuvių, rusų, baltarusių, lenkų ir ukrainiečių katalikus. Ne paslaptis jog tarpukaryje lietuvių ir lenkų tikintieji "nesutilpo" dviejose Dūkšto bažnyčiose, tuo tarpu šiandien Visagino šventykloje visų tautų katalikai randa sau lygią kalbą, gauna visų dvasios dovanų .

Kas  galėjo patikėti, kad tą 1988 m. lapkričio dieną dvi moterys išsirengusios žvejoti sielų – darbininkų būsimai Kristaus bažnyčios talkininkų padėjo naujos parapijos, naujos bažnyčios pamatą. Matyt Dieviškos Apvaizdos dėka savo kely sutiko ne biurokratus - rašto ir įstatymo vergus, bet aktyvius pagalbininkus, uoliai talkinusius bažnyčios ir parapijos kūrime: Stasį Trumpicką – suteikusį prieglobstį besikuriančiai parapijai, Rimantą Kumpį – visokeriopai padėjusį parapijos steigimo reikaluose, Viktorą Ševaldiną, G. Lobačevskį, V. Sučkovą – prisiėmusius statybos ir rangos darbų naštą, garbingai ir nesavanaudiškai vykdžiusius visus savo įsipareigojimus, ir, žinoma, ypač nusipelniusius dvasiškius: šviesios atminties Vilniaus arkivyskupą  Julijoną Steponavičių – parapijos įsteigėją, bei pirmąjį ganytoją Petrą Tarvydą negailėjusį laiko, jėgų ir asmeninių santaupų besikuriančiai parapijai. Kažin ar suskaičiuosime visus, prisidėjusius prie parapijos ir maldos namų  klestėjimo…

"Vesk Dievui sielas, o Dievas ves tave" – palaimintojo Jono Boscho žodžiais užbaigiu šį trumpą rašinį apie mūsų parapiją. Nuveikti dideli darbai liudija, kad su ryžtu bei dvasios stiprybe galima labai daug pasiekti. Jeigu veda Dievas tavo žingsnius, tuomet nebėra to, kas nebūtų įmanoma.