| KALVIŠKIŲ KAIMO praeitis Kalviškiai – Visagino savivaldybės gyvenvietė, esanti už 6 km. nuo Visagino miesto ribos. Kaimas istoriniuose dokumentuose pirmą kartą paminėtas 1783 m. Keičiantis valdžioms ir rėžimams, keitėsi ir Kalviškių administracinis pavaldumas: iki 1795m. priklausė Vydžių pavietui (powiat), vėliau Breslaujos ir Novo - Aleksandrovsko (Zarasų) apskričiai. Nuo 1920m., Lenkijai atplėšus nuo Lietuvos Vilniaus kraštą, priklausė Švenčionių apskrities Rimšės valsčiui. 1939 – 1950m. – Zarasų apskrities, 1950 – 1960m. – Dūkšto rajono, o nuo 1960m. – Ignalinos rajono kaimas, perpus padalintas Rimšės ir Dūkšto apylinkėms. Nuo 2003m. – tai – Visagino savivaldybės gyvenvietė. Išsidėstęs netoli gerų kelių: 8 km. iki Dūkšto, 6 km. iki Visagino ir 4 km, ligi Rimšės. KAIMAS IR APYLINKĖS Kalviškių kaimo pavadinimą vietiniai gyventojai kildina nuo žodžio "kalva", kartais net patikslina: ant tos kalvos stovėję Jurgio Jakučio trobesiai (dabar čia gyvena Leonas Jakutis). Žodžio šaknis "kalv-" populiari lietuviškuose vietovardžiuose. Vienu atveju ji gali būt žodžio "kalva", kitu atveju - žodžio "kalvis" šaknis. Lietuvoje gausu Kalvių (18), Kalvelių (10), Kalviškės (6) ir Kalviškių (6) kaimų. Kiek tai rytų Lietuvoje paplitęs vietovardis, paliudytų ir tai, jog vien Ignalinos raj. yra bent 5 tokie kaimai. Vietiniai žmonės savo kaimą vadina tiesiog Kalviškiais. Beveik suaugęs su Kalviškiais mažesnis Užkalviškės kaimelis, vietinių tarmiškai vadinamas "Zakalviške". Tai - garbingos Petrėnų giminės lizdas. Abu kaimus siejo abipusė pagarba ir draugiškumas, būta ir giminystės ryšių. Netolimoje kaimynystėje, prie Lapusiškės vienkiemio išlikę senovės pilkapyno liekanos. Tai - VIII - XII a. kapai, kuriuos kasinėdamas kun. J. Žiogas rado žmonių ir žirgų palaidojimų. Vos už keleto kilometrų žilą praeitį mena Senojo Dūkšto ir Sokiškių piliakalniai. Archeologai nustatė, jog ten būta prieš Kristaus laikus buvusių gyvenviečių. Nūnai tai - archeologijos paminklai, Dūkšto krašto senovės liudininkai. Ir pačiuose Kalviškių kaimo laukuose ariant buvo randama senovės liekanų - akmens amžiaus kirvelių. Kazimieras Jakutis Pažemiškių muziejui perdavė savo laukuose rastą žalvarinę saulutę - tolimos praeities liudininkę. Taigi senovės paminklai leidžia daryti prielaida, kad kraštas buvo gyvenamas. Paties Kalviškių kaimo praeitis dar menkai tyrinėta, nes ir seniausi kaimo gyventojų iš kartos į kartą persakomi liudijimai tesiekia tik baudžiavos laikus. O kaimas bus žymiai senesnis: 1783m. Breslaujos parapijos vizitacijos knygoje Kalviškiai ir keli netolimi kaimai paminėti kaip dvarininkės Juzefos Burego valda. Tai yra pirmosios rašytinės žinios apie kaimą, kiek leidžia gyvųjų atmintis kaimas visuomet priklausęs Dūkšto valsčiui ir parapijai. Kitados kaimo gale buvo labai senos kapinaitės. Niekas iš gyvųjų jau neatmena ten buvus kokių kapų ženklo ar kryžių, tiktai Leonas Jakutis iš pasakojimų girdėjęs, kad paskutiniu tenai atgulės jo prosenelis Pranciškus Jakutis. JAKUČIAI Dažnas didžiuojasi gražia pavarde, net nesusimąstydami apie jos kilmę ir praeitį. Kalviškių kaimas nuostabus tuo, jog čia gyveno vieni Jakučiai. Kartais čia pasitaikydavo vienas - kitas užkurys, kuris ne ką pagadindavo, kiek atnešdavo ką norą gero, gražaus ir įvairesnio kaimo gyveniman. Mokslininkai Jakučių ir Jakutaičių vardą randa jau nuo XVI a. Filologai tvirtina Jakučių pavardę kilus nuo patroninio - tėvavardžio "Jakutaytis". XVIIa. Linkmenų, Užpalių bei Palangos apylinkėse randama įvairiai rašoma ("Iakutis, "Iakutys", "Iakuta"), užtai beveik vienodai tariama pavardė - "Jakutis". XVIIIa. dokumentuose minima dabartinė pavardės forma – "Jakutis". Vietiniai žmonės žino savo pavardės kilimo istorijų. Apie Jakučių pavardės kilmę yra toks pasakojimas. Baudžiavos laikais nuo Vydžių pusės pas kažkuri vietinį poną atbėgę du valstiečiai su šeimomis: Radeckas ir Parulis. Ponas klausia: "kokių pavardžių norėtute?" (pabėgusius gaudydavo, todėl stojant pas naują poną reikėdavę susigalvoti naują pavardę). Kol mužikai galvos, ponas pasodino juos prie stalo. Pavalgė abu ir dėkoja: "pojadli, jak za kuci!" - pavalgėm kaip per Kūčias. "To nech bendze nazyvka Jakucis!" - apsidžiaugė ponas, taip netikėtai sugalvota pavarde. Kitas pasakojimas apie Jakučius esąs toks, jog senovėj buvęs karvedys Jakutis. Jo tėvas, prastas žmogelis, čia turėjęs krautuvėlę, bet aukštai iškilęs sūnus visiškai nelankydavęs tėvo - gėdydavosi. Dar pasakojama, jog čionykščių Jakučių gūžta - Gerkonys, mat kažkada būta dvaro eigulio Jakučio, nuo kurio parėję ir visi šiandieniniai Jakučiai. Tai tarsi ir paliudytų faktas, jog senosiose Gerkonių kapinaitėse XIX a. pabaigos akmeniniuose kryžiuose galima įskaityti Jakučių pavardes. ŽEMĖS, LAUKAI, LAUKELIAI... Sunku spręsti kokiu būdu ir formavosi Kalviškių kaimo žemėvalda: iš rytų pusės kaimas ribojosi su senu Magūnų kaimu, kur savų valdų turėjo baronų Butlerių ir Engelharrų šaka, iki XIX a. galo valdžiusi Gurių dvarelį. Tolėliau būta Gerkonyse Francūzevičių dvaro, o už keletos kilometrų - Senojo Dūkšto arba tiesiog Dūkšto dvaro, valdomo Rudaminų, Bieganskų ir paskutinių laiku Zanų. Patys kalviškiečiai linkę manyti, kad būtent iš pastarųjų pirktos žemės atsiradęs kaimas. Pasakojama, kad žemę pirkęs visas kaimas, paskui tarpusavy dalinosi į laukus ir laukelius, vadinamus "šniūrais", "šniūraliais". Tokia žemėvalda išliko iki pat skirstymosi į vienkiemius ("kalionijas") t.y. 1936m. Paskutiniai kaimo žemės pakyčiai įvyko kuriantis Lenkijai, kuomet Magūnėlių palivarko šlėkta Radzievičius pardavė Kalviškėms gabaliuką žemės (ši žemės dalis buvo vadinama "pasiekais" ir "pridotkais", primenant kad ji buvo "pridėta" prie kaimo). Galėjo kaimas išsiplėsti ir vėliau, 1924m. Gerkonių poniai Francūzevičienei pardavinėjant žemes Žvilbučiuose. Kalviškiečiai laiku neapsisprendė ir pritrūko pinigų, todėl žemes nusipirko Jakutis Jonas, tuo pačiu prijungdamas jas prie Gerkonių kaimo. Kitados, dar carų laikais, pagal senelių pasakojimus, kaime būta dviejų karčemų. Viena buvusi Ažukalviškių pradžioje, o antroji - Kalviškių kaimo gale. Matyt žydeliams nelabai sekėsi girdyti lietuvius, nes kalviškiečiai niekada neturėjo įpratimo besaikiai gerti Lenkmečiu Kalviškiai buvo eilinis kaimas, su gatve per kaimo vidurį. Tarpukariu būta 12 sodybų, kur ūkininkavo 14 gaspadorių: Klimašauskai, Jurgis Jakutis, Augustas Jakutis, Jonas Jakutis ("amerikonas"), Petras Jakutis ("amerikonas"), Justinas Jakutis, Mykolas ir Nikodemas (išsidalinę broliai dviejų galų namuose), broliai Benediktas ir Augustinas (vadinami "Benadiku" ir "Augusčioku", gyvenę dviejų galų namuose), Antanas Jakutis, Benediktas Jakutis, užkurys Šumanskas ir dar vienas gaspadorius, kurio pasakotojai nepamena. Čia paminėtos tiktai šeimų galvos, o įskaitant ir didesnes ir mažesnes šeimynas apie 1940m. būta apie 76 žmonių (prieš 1936m. Kalviškėse ir Užkalviškėje (kur dabar įrengtos Visagino savivaldybės kapinės) gyventa apie 100 gyventojų). Visi buvo pasiturį, mažne kiekvienas ūkininkas turėjo bent pusvalakį, ar "trainą" (trečdakį valako) žemės, bet būta ir valakinių (Klimašauskai, Mykolas Jakutis). Iš viso kaimas turėjęs maždaug 6-7 valakus žemės. Pagal seną įprotį, žemės turėjo tam tikrus, būdingus tai vietai, pavadinimus. Būta tokių laukų, pievų, šniūrų pavadinimų: "Skiedanoraistis" (nuo Magūnų pusės Mykolo Jakučio žemėj), "Pasiekai" ir "Pridotakai" (žemė pirkta iš Magūnėlių Radzevičiaus), "Šlapės" (ten būta versmės), "Pakivarys" (žemė prie akivarų Petro Jakučio lauke), "Dzievelių paberžė" ir "Dzievelių valakas" (mena kadaise čia užkuriomis atėjus; Dievelį), "Leibos kelnės" (į žydo kelnes panašus šniūrelis "Dzievelių valake"), "Jakučių paberžė" (žemės), "Raveliai" (šalia praeidavo griovys, tarmiškai ravas), "Žydiškės" (pieva, žydėdavo gražiai tarsi vijokliai), "Gromlius" (žemė šalia planavo kelio Dūkštan), "Gojus" (Kazimiero Jakučio sodybvietė), "Alksnynas" (Kazimiero Jakučio miškas), "Medzius" (neišdalytas Kalviškių k. miškas. Einant į vienkiemius dalį miško nupirko ir iškirto žydas, todėl tas kirtimas dar vadintas "Žydo delianka" - Leono Jakučio žemėj), "Aukštasai kalnelis" - ir "Po ta pušeli" (nemažas gabalas prastos žemės, per dalybas tekęs našlei Jakutienei, Leono Jakučio prakaitu ir triūsu sukultūrintas ir atgaivintas), "Darimas" - didelė pieva, "Machorai" (gabalas geros žemės, kitados čia stovėdavę kaimo galvijai gerai patręšdavo žeme), "Pirmieji šniūrai", "Antrieji šniūrai" (Augustino Jakučio žemė), "Salos bala". "Trikalniai" (trys blogą vardą turėję kalneliai Stepono Jakučio žemėj, pasak senoliu, tenai vaidendavęsi), "Magdzios pušynėlis" (taip pat blogą vardą turėjus giraitė Stepono Jakučio žemėj - neva ten Magdzė pasikorusi). Mykolo Jakučio žemėse buvo: "Bukalava" - neva Didžiojo karo metais ten pakastas vokietis Bukala, "Geležiniai" (gabalas žemės, kur dažniausiai augindavę linus), "Padubakėlės" - paliai Magūnų Dubakų žemes, "Smelalis" – ariamos smėlingos žemės šniūras, "Margalapė" ir "Varlės bala". Ypatingi kaimui buvo 1936m., kuomet imta kraustytis į vienkiemius – "kolionijas". Iškilę keblumai dėl žemės buvo išspręsti taikiai ir protingai. Kaime buvo geresnė žemė, o nuošaliau - prastesnė, todėl pasilikusieji žemės gaudavo mažiau, o išeinantys į pakraščius - daugiau. Likdavo tie, kurie turėjo mažesnę šeimyną, neturėjo už ką samdyti. Vienas pirmųjų išsikėlė Justinas Jakutis, paskui jį pasekė kiti, o kaime pasiliko: Jurgis Jakutis (brolis Steponas atsidalino ir išėjo vienkiemin), Benadikas Jakutis ("amerikonas", šaukė Petruku), Petras Jakutis ir Antanas Jakutis. PAPROČIAI IR BŪDAS Kalviškiečiai visais laikais buvo uolūs praktikuojantys katalikai. Kalviškių kaimu ėjo ir valsčių ir parapijų riba: Kalviškės buvo Dūkšto, o Magūnai - jau Rimšės parapijos. Iki senojo Dūkšto bažnyčios buvę mažne 8 km., bet kiekvieną sekmadienį važiuodavę visomis šeimomis. Bažnyčios neapleisdavę netgi didžiausiomis negandoms. Pasakojama, jog didžiausioms pusnims esant Justinas ir Kajetonas apsivilkę sermėgomis - ir bažnyčion. Kitados prieš Šv. Kryžiaus paaukštinimą buvę "Kryžavos dienos". Tris dienas prieš atlaidus puošdavę kryžius ir su giesmėmis ir maldomis visas kaimas eidavęs nuo Užkalviškių Petrėnų kryžiaus ligi Kalviškių kryžiaus. Vesdavęs procesiją Stasys Petrėnas iš Užkalviškių k. Gegužės mėnesį būdavę gegužinės pamaldos, arba tarmiškai tiesiog "mojus". Sukviesti kaimynams Stasys Svidinskas ar kuris kitas stiprus vyras pūsdavęs didelį ragą, kurio garsas atsimušdavo net kituose kaimuose. Kaip ir Magūnuose, Gerkonyse sekmadieniais giedodavę Švenčiausios Panos Marijos valandas. Kaip ir kituose kaimuose čia buvęs paprotys užlaikyti pasninkus, lankyti kapus per Vėlines, per Visus Šventuosius nešti prie bažnyčios ubagams maistą. Kaime nuo senovės labai buvo vertinamas garbingumas, teisingumas. Kaimynystėje, kartu gyvenant, pasitaikydavo menkų nesklandumų, bet juos išspręsdavo kaimyniškai, nesipykstant, akmens užanty nenešiojant. Lenkų laikais buvęs toks atvejis: po vakarėlio artistai surado, kad kažin koks žiūrovas įbruko kelis padirbtus pinigėlius. Ne kokie pinigai – po 50 grašių, bet kalviškiečiai energingai ėmėsi tyrimo. Prisiminė, kad kaime tarnavęs samdytas bernas sodžiaus mergaitėms bilietėlius "fundijo". Jį pričiupę nustatė, kad pastarasis, ne tiek iš noro pralobti, kiek norėdamas pasirodyt "mandras", kelis pinigėlius iš cinko nusikalė. Susirinkę vyrai kaltąjį išbarė, paskaičiavo nuostolį ir atskaičiavo iš atlyginimo – būsianti pamoka. O viskas galėjo baigtis kitaip: auksarankis meistras galėjo ilgiems metams pakliūti į sunkiųjų darbų kalėjimą, nes lenkų laikais už tokius nusikaltimus griežtai bausdavo. Prieš karą kažkurio ūkininko namuose tarnavęs bernas pasigedo naujutėlių chromo batų. Anuomet kainavo didelius pinigus, retas turėdavo tokius, o turėjęs brangindavo - tik sekmadieniais į bažnyčią eidamas audavosi. Gal čigonai, gal kokie svieto perėjūnai batus pavogė, bet šeimininkas bernui sumokėjo – kad kaimo žmonių neįtartų ir širdyje pykčio nenešiotų. Toks tad buvo kalviškiečių būdas: visa, kas nutikdavo kaime – kaime ir pasilikdavo. Jei kas atsitikdavo ir nerasdavo kaltojo – pasistengdavo padarytą nuoskaudą atlyginti, kad svetimas žmogus neišeitų įskaudintas, kaimo žmonių blogu neminėtų. Lyginant su kaimynais, kalviškiečiai šiek tiek skyrėsi tarme, bet labiausiai - be kompromisiniu lietuviškumu. MOKYKLA IR VAKARALIAI Kiek pasakotojų atmintis leidžia, kalviškiečiai visuomet mėgo pasilinksminti. "Vakaraliai" (šitaip gražiai tarmiškai kalviškiečiai vadino teatro vaidinimus ir gegužines) prasidėjo su lietuviška Švenčionių "Ryto" pradžios mokykla Jurgio Jakučio namuose. 1928 m. persikėlus mokyklai iš Bėgūnavos, į Kalviškes atvyko dirbti mokytoja Marija Paukštytė - jai įkvėpus ir prasidėjo pirmi vakaraliai. Prie jos užsimota pastatyti kaime kryžių ir pradėtos rinkti lėšos jo statybai. Naujų vėjų atnešė 1931m. iš Pažemiškių atėjusi dirbti mokytoja Julija Maminskaitė (ištekėjusi už Stepono Jakučio tapo Jakutiene). Ji ir tapo pagrindine vakaralių: religine tematika "Karalius Herodas", "Terčyžius" (Šventas Terzicijus), "Cecilijos vakaralis", patriotiniais motyvais - "Pavergtųjų Kalvarijos" (iš spaudos draudimo laikų) ir kiti. Prisimintini aktoriai Vaclovas, Kajetonas, Steponas, Leonas Jakučiai, Mykolas Karnila, Telesfora Jakutytė. Vakarai vasaros laike dažniausiai vykdavę Justino Jakučio kluone, žiemos metu - didesnių namų antrame gale. Kartais vietoj bilietų atvykusiems įsegdavo į atlapą trispalves vėliavytes. Paaugus jauniesiems ir valdžiai 1933m. uždarius "Ryto" pradžios mokyklą, J.Maminskaitė vaikus mokė slapta, o vakaralių organizavimą patikėjo Onai Jakutytei. Būta neblogos režisierės, nes Gerkonyse po vaidinimo "Pavergtųjų Kalvarijos", Dūkšto dvarininkas - karininkas Tamošius Zanas Onai Jakutytei ranką pabučiavęs, tuo nemažai nustebindamas ūkininkus. Net ponas lenkas surado sau kažką, gražaus ir jaudinančio. Į spektaklius atvažiuodavo kelių parapijų jaunimas, su vakaraliais apvažiuotas Rimšės valsčius, Vilkuočiai, Nagėnai, Pažemiškės, Dūkštas. Tradicija nemirė ir pasibaigus lenkmečiui: jaunoji karta dar vaidino, dalyvavo saviveikloje ir sovietmečiu. Uždraudus lietuvišką mokyklą, valdžia Anastazijos Petravičiūtės namuose atidarė valdišką 4 skyrių lenkų mokyklą. Mokytojai keisdavosi vos ne kas metai, čia dirbo: Gružtas (nuo Ignalinos), Slavinas (gudas), dar kažkokia mokytoja, kurios vardas amžininkams išdilo iš atminties. KRYŽIUS Nuo seno Kalviškių pašonėje - Zakalviškėje stovėjo Petravičių kryžius, todėl kalviškiečiai laikė garbės reikalu pastatyti savąjį. Mintis kilo dar mokytojaujant Paukštytei, mat rengiant vakarėlius už bilietus susitaupydavo nedidelės sumos. Truputį lėšų surinkdavo Šv. Kazimiero draugijos skyrius (buvo įsikūręs Jurgio Jakučio namuose, vadovavo pats Jurgis Jakutis, o kasą prižiūrėjo Augustinas Jakutis). Užsakius laikraštėlius likdavo keletas skatikų. Atėjus dirbti Julijai Maminskaitei kalviškiečiai jau turėjo tikslą ir dalį pinigų. Kryžiui vieta parinkta prie Jurgio namų. Surinktos sumos 1500 zl. užteko tiktai brangiam cementui, o akmenis vežė ir statė kryžių visas kaimas. Statyba vyko ne vienerius metus, nesant technikos teko daryti specialius takus užristi akmenims (kai kurie svėrė 200 - 300 kg.). Buvo numatytas aukštis 22m., tačiau skubinant užbaigti sustota ties 16 m. Slapta nuo valdžios Julija Maminskaitė Vilniuje užsakė lentą su užrašu. Kuomet paminklas buvo pastatytas, lenkų valdžia pareikalavo nugriauti arba bent jau išlupti patriotini užrašą. Statytojai pasipriešino, o kol lenkai ruošėsi, kun. V. Taškūnas ir Z. Butkevičius kryžių pašventino, tuo užkirsdami kelią visoms lenkintojų užmačioms. Nors ant lentos užrašas su 1930m. data, tačiau jis pastatytas (1931-1932m.) ir skirtas praėjusiems Vytauto Didžiojo Metams. Kryžiaus globėjas – Leonas Jakutis 
Laikui bėgant kryžius pradėjo svirti - gruntas neatlaikė svorio. Apkasant žemėmis vis didesnė, o dalis atsidūrė po žeme. Tikra grėsme kryžiui iškilo tiesiant kelią link Sniečkaus. Leonui Jakučiui čeko nemažai padėti nervų, kad kelias neužkliudytų kryžiaus. Kryžių išgelbėti pasisekė, bet tiktai ne žemę. Įrengiant kolektyvinius sodus sunaikintos senosios kapinaitės, perkasta ir atimta kalviškiečių žemė. Atgimimo metais pradžioje kryžiaus būklė buvo tiek apverktina, jog reikėjo skubiai gelbėti. Taip 1989m gimė kryžiaus rekonstrukcijos planas, kurį Leonas Jakutis, padedamas gerų žmonių ir kaimynų, sėkmingai įgyvendino. 1991 09 14, Šv. Kryžiaus Paaukštinime, kryžius atšventintas ir prikeltas naujam gyvenimui. KALVIŠKIEČIAI karų ir pokario AUDROSE 1939-1953 metais Pasibaigę lenkų okupacijos metai davė žadėjo davė trumpą atokvėpį. Tačiau ir beprasidedąs Antrasis pasaulinis karas pareikalavo savo aukos. 1939m. rudenį iš kaimo mobilizuoti Benadino Jakučio sūnūs Kazys ir Petras. Petras laimingai grįžo iš karo, o štai Kazys žuvo. Tai buvo kalviškiečių auka byrančiam lenkų rėžimui. Trumpą susijungimo su Lietuva laikotarpį Kalviškių gyventojas Justinas Jakutis buvo išrinktas Dūkšto valsčiaus viršaičiu ir ėjo pareigas ligi užeinant bolševikams. 1941m., užeinant vokiečiams, jam buvo liepta sugrįžti į pareigas, tačiau matydamas visą vokiečių valdžios nežmoniškumą Justinas į valsčių nebegrįžo ir liko eiliniu ūkininku. Užtai kai kurie kalviškiečiai ne tiek iš pagarbos fašistams, kiek iš savotiškai suprasto patriotizmo nuėjo į sukilėlius, policininkus. Tai broliai Jurgis ir Steponas Jakučiai, buvę sukilėliais ir tarėjais Turmante, Vaclovas Jakutis, s. Nikodemo, įsidarbinęs Rimšės vis. sekretoriumi, jo brolis Jeronimas, įsitaisęs policininku Vilniuje. Kovon prieš bolševizmą stojo ir du Benadiko Jakučio sūnūs Juozas ir Nikodemas. Nikodemas išėjo į frontą "rytų savanoriu", o Juozas dirbo policininku, dalyvavo akcijose prieš sovietinius diversantus. Kaip nežymiai karas prasidėjo, taip nerami ir sunki kaimo žmonėms buvo jo pabaiga. 1944 07 pro šalį besitraukianti iš apsupimo vokiečių kariuomenė sudegino visus Elenos Šumanskienės trobesius ir Petro Jakučio (amerikono) namus. Praeidami sučiupo ir paėmė kariuomenėn dar nešaukiamo amžiaus Praną Jakutį, s. Benadiko ir Mečį Petravičių. Pastarasis po karo grįžo, o Pranas žuvo Vokietijos pasienyje. Kažin ar matė kada Kalviškiai liūdnesnes dienas... Vilniuje nuo Armijos Krajovos lenkų partizanų rankos žuvo Jeronimas Jakutis. Suaktyvėję lenkų AK partizanai pas Anastaziją Jakutytę pasigavo Steponą Jakutį. Kankino, spaudė tarp durų pirštus, reikalavo ginklų. Apiplėšę namus, išsivedė Gudijon. Nuteisė sušaudyti, bet Steponui prigimto miklumo dėka pavyko pabėgti. Antrankiais surakintas perplaukė Dysnos upę, bet į namus nebegrįžo - kartu su broliu Jurgiu pasitraukė su vokiečiais. Vėliau juos likimas nubloškė Anglijon. Į Vakarus pakliuvo su vokiečiais atsitraukęs rytų savanoris Juozas Jakutis. Pakliuvęs nelaisvėn vakarų pusėj, pagyvenęs DP stovykloj pasiekė Angliją Jo brolis Nikodemas stojo į Tėvynės Apsaugos Rinktinę (TAR). 1944 10 07, Žemaitijoje, ties Seda varganai ginkluoti lietuviai stojo į mūšį prieš besiveržiančius sovietų tankus. Šiame mūšyje Nikodemas Jakutis žuvo. Jo pavardė įrašyta į TAR žuvusiųjų paminklą Sedoje. Šiuo kalviškiečių aukos nesibaigė. 1944 12 16 pagal įskundimą NKVD suėmė Nikodemo sūnų Vaclovą Jakutį. Apie šį žmogų derėtų papasakoti plačiau, nes tai buvo vienas iš Kalviškių kaimo šviesuolių. Dar vaikystėje Vaclovas Jakutis liko invalidu: ardydamas po Didžiojo karo likusį sprogmenį nusidegino koją, ji liko trumpesnė. Dėl silpnos sveikatos netinkamas ūkio darbams visas pasinėrė į kultūrinį darbą ir kūrybą: lenkų laikais pavyzdingai tvarkė Šv. Kazimiero draugijos skyriaus skaityklą, išmoko vargonininku. Dirbdamas Gudijoje, Pelesos parapijoje, susipažino su Maryte Baužyte, kuri tapo jo žmona. Vilnių sugrąžinus Lietuvai, kaip raštingas žmogus pakviestas dirbti Dūkšto valsčiaus tarnautoju. Būtent šiuos metus (1939-1944) atsiskleidė jo kaip kultūrininko talentas: laisvu nuo darbo laiku burdavo jaunimą, mokino skambinti fortepionu, groti fisharmonija. Pats kūrė muziką – kiek Kalviškių padangėje skambėjo jo sukurtų dainų... Per pirmąjį bolševikmetį išvengęs arešto, vos frontui praėjus pradėtas persekioti. Sugautą varė į Rimšę – pakeliui išdaužė dantis, o pribaigė 1945m. kovo mėnesį Zarasų kalėjime. Žmona Marytė Baužytė – Jakutienė sunkiai pergyveno vyro netektį. Vaikščiodama po apylinkes vertėsi siuvėjos amatu, lopė, perdažydavo drabužius. Po kelių vargingų metų našlė M. Jakutienė su dviem mažametėmis dukromis apsigyveno Vilniuje. Besislapstydamas nuo mobilizacijos pas Augustiną Jakutį įkliuvo jo brolis Valentas. Nors niekam blogo nepadarė, nuteistas Sibiro lageriais. Ten ir pražuvo. Stalinizmo metais kalviškiečiai savo kailiu patyrė ką reiškia "padkuločno", "liaudies priešo" pavadinimas. Savo argumentus valdžia parėmė kietu kumščiu: Sibiran ištrėmė Petrą Jakutį, o likusius Tėvynėj apiplėšę ir suvarę į kolchozus marino badu. Neturėjo naujoji valdžia čia sau atramos, kaip ir anksčiau kaimas buvo draugiškas, tai ir išgelbėjo nuo dar didesnių netekčių. 1949m. kuriantis kolchozams, Kalviškiai sudarė savo kolūkį. Pirmuoju pirmininku buvo savas žmogus - Juozas Jakutis, vėliau - Stasys Petrėnas. Stambinant kolūkius, Kalviškiai prijungti prie Gerkonių, dar vėliau - buvusio kaimo žemes pasidalino Dūkšto eksperimentinis ūkis ir Rimšės "Raudonosios žvaigždės" kolūkis. Už pusmaišį rugių ir kelis rublius metų gale kalviškiečiai atidavė jaunystę ir geriausius gyvenimo metus. Stalinizmo metams nuėjus, kalviškiečiai atsigavo. Pradėjo po truputį uždirbti, darbštumu tvarkėsi savo ūkius. Visu sovietmečio simboliu tapo kaimo padalinimas: Kazimiero namai liko Dūkšto apylinkėje, o Leono Jakučio - teko Rimšei. Šitaip administracinio suskirstymo žinyne atsirado dveji Kalviškiai. ŽYMESNIEJI ŽMONĖS Carų valdžia, lenkų okupacijos sunkumai lėmė, jog praeity Kalviškiai neturėjo vietinės kilmės inteligentijos. Carų laikais liktai vienas - kitas lankė Rimšės "narodną" mokyklą, o lietuviškos mokyklos išsilavinimas neleido mokytis lenkiškose gimnazijose. Bene pirmasis žinomas mokslus išėjęs kalviškietis buvęs Boleslovas Jakutis. Pasakojama, kad jis caro kariuomenėje išsitarnavęs pulkininko laipsnį (jo gyvenimo istorija yra tiek įdomi, kad verta būtų ją aprašyti atskirai). Viena iš žymesnių lenkmečio inteligentu buvo Liudgarda Petravičiūtė iš Užkalviškių k., dirbusi Vilniaus miesto "Birutės" vaikų globos namų direktore. Kaime būta ir šviesuolių, kurie ne tiek mokslo, kiek gyvenimiškos išminties dėka buvo labai gerbiami. Tai Mykolas Jakutis, sukūręs daug gražių dainelių k eilių kalviškiečiams, Augustinas Jakutis, tarnavęs carų kariuomenėj, išbuvęs vokiečių nelaisvę, mokėjęs daug įdomių pasakojimų, Elena Jakutienė - krašto dainininkė, Ona Jakutytė - vakarėlių dalyvė ir organizatorė, Kajetonas Jakutis. Daug savajam kaimui ir Dūkšto kraštui nuveikė Justinas Jakutis, nepralenkiamas dainininkas ir choristas, pirmasis, susijungus su Lietuva, Dūkšto valsčiaus viršaitis (1939-1940), Vaclovas Jakutis - vargoninkas, Rimšės vis. sekretorius, Jurgis Jakutis - Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininkas. Iš jaunesnės kartos Kalviškių ir Zakalviškių kaimo išėjo 2 kunigai, dar ir dabar besidarbuojantys pastoracinėje veikloje. Tai - Ignas Jakutis (g.1937, įšvęstas 1963 04, dabar Ignalinos dekanas) bei Mykolas Petrėnas (g. 1936, įšvęstas 1968m.) iš Užkalviškės, dabar Vilniaus miesto Šv. Jono Bosko parapijos klebonas. Su Kalviškiais savo gyvenimą surišo Julija Maminskaitė - Jakutienė, atidavusi visą Širdies gerumą ir mokytojos talentą. Keičiantis valdžioms jinai daugelio metų triūso rezultatus - dienynus ir darbo sąsiuvinius - užkasė Stepono Jakučio kluonienoje. Ką seni laikraščiai rašė apie Kalviškius "Mūsų Vilnius (1932):
(...) Dar vienas pavyzdingas kaimas - tai Kalviškė. Čia taip pat yra ,,Ryto" mokykla ir Šv. Kaz. D-jos skyrius, prie kurio dar šliejasi Begūnavas, Užkalviškė, Lapušiškė ir kiti. Švenčionių apskrities rytinėj daly Kalviškės kaimas yra vienintelis, kuris gali pasigirti ir pasididžiuoti dideliu, gražiu pernykščių metų darbu - Vytauto Didžiojo paminklu, Kalviškiečiams nelengva buvo jis pastatyti, bet prie gerų norų viską nugalėjo ir dabar jų kaimą puošia didelis, dešimties metrų akmens ir cemento paminklas su iškaltu parašu: 1930 V. D. M. Brangus Lietuvos jaunime, eik Dievo, Tėvynės ir doros keliais. Vytauto D. 500 metų mirties sukaktuvėms paminėti šį kryžių pastatė Lietuvių Šv. Kazimiero D-jos Kalviškių skyrius ir "Ryto" mokykla. Šis paminklas ilgai stovės ir liudys, kad Vytauto Didžiojo metais prasti šio kaimo žmonės buvo susipratę lietuviai, geri katalikai, mylėjo savo Tautos didvyrius ir jų garbei negailėjo nei triūso, nei skatiko. Pasigėrėjęs paminklu, apžiūrėjęs kaimą, gali valandėlei užsukti į Užkaiviškę, kuri tik už pusės kilometro. Ten rasi gražų, sausą pušyną, pilną paukščių lizdų, grybų, uogų, na ir ežerėlį, kur laukinių ančių - net juoda". S.Urbonas
Kalviškių kryžiaus statytojai (1931m.)
Jaunimo Draugas, 1930 12 Dūkštas. Čia yra geras choras ir dūdų orkestras ir švento Kazimiero draugijos skyriai gražiai veikia, Vytautui paminklus stato. Bažnyčia šventadieniais pilnutėlė žmonių, nes kun. Klebonas puikiai pamokslus sako. Paskutiniuoju laiku klebonija įsitaisė malūną ir pradėjo elektros energiją gaminti. Elektros šviesa jau apšviesta klebonija, o dabar baigiama ir bažnyčion įvesti. Tai vis rūpestis mūsų mylimo klebonėlio kun. Z. Butkevičiaus, prie kurio be išimties visi parapijiečiai be galo prisirišę. Dūkšto parapijai kol kas negresia joks socializmas nei ištautėjimas. Čia visi geri susipratę lietuviai ir katalikai. Lygūnų Pauliukas |
