Švietimas visais amžiais buvo krašto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo veidrodis, dažnai apsprendžiantis ir ūkio bei visuomeninio gyvenimo vystymosi raidą.

XX amžiaus pirmosios pusės Vilnijos krašto švietimo sistema buvo glaudžiai susijusi su politiniais procesais - buvo politizuota, siekiant ją panaudoti politinių konjunktūrų siekiams.  Tai bendras visiems autoritariniams ir totalitariniams rėžimams bruožas.

Dūkšto parapija buvo beveik ištisai lietuviška, todėl lietuviška mokykla buvo reikalinga kaip oras. Vis dėlto pirmoji mokykla buvusi rusiška, įkurta miestelyje po 1860m. lavinti geležinkelio tarnautojų vaikams. Šioje mokykloje mokėsi ir tai savo prisiminimuose aprašė Lietuvos kariuomenės vadas generolas Stasys Raštikis. Šalia kitų dalykų, neatsižvelgiant į mokinių tautybę, buvo mokoma ir pravoslavų tikybos.

Kraštą užgulus lenkiškajai okupacijai, Dūkšto miestelyje vietoj rusiškos "narodnos" mokyklos  atidaryta lenkiška, mat su carine kariuomene atsitraukusių rusų pravoslavų vieton atsikraustė lenkų valdininkai. Pastarieji, besirūpindami vien tiktai savo tautiečių švietimu, nemaž nesirūpino lietuviškos mokyklos atidarymu. Tam, tiesą sakant, nebuvo ir būtinybės, nes dauguma miestelio gyventojų buvo lenkai arba žydai – lietuvių būta mažai.

Nepaisant nepalankių lietuviškam švietimui sąlygų, lenkmečiu Dūkšto parapijoje susikūrė  ir veikė lietuviškos mokyklos, savo darbo sąlygomis primenančios spaudos draudimo laikų "vargo mokyklas". Trumpai apžvelgsiu jų istoriją bei svarbesnius veiklos momentus.

 Manoma, kad pirmosios lietuviškos Dūkšto krašto mokyklos atidarytos Beržininkų ir Pažemiškių kaimuose 1920-1921 m., vėliau jų atsirado net keletas.

Beržininkų kaime 1922-1924 m. veikė vadinamoji "tėvų" (privati) mokykla, kur mokytojavo Uršulė Ivanauskaitė. Kadangi lietuviškos mokyklos kūrimasis sutapo su lietuvių partizanų antilenkiška veikla, vietos administracija nuolat kišosi į mokyklos vidaus reikalus, tikrino ugdymo turinį. 

1923 05 20 Dūkšto policija U.Ivanauskaitę suėmė ir dviems savaitėms įkalino Breslaujos daboklėje. Paleistai iš kalėjimo mokytojai taikė suvaržymus: kartą per savaitę reikėdavo registruotis Dūkšto policijoje. Neatlaikiusi vietinės valdžios spaudimo U.Ivanauskaitė išvažiavo.

1924 m. vasarą grupė Beržininkų, Rudėniškės, Cimbališkės, Bikėnų ir kitų kaimų gyventojų kreipėsi į Breslaujos apskrities mokyklų inspektorių prašydami duoti koncesiją (leidimą) mokyklai, pasižadėdami įrengti klasę, o mokytojui duoti butą ir išlaikymą. Prašymas liko neišgirstas ir 1925 m. Beržininkų mokykla uždaryta, o mokiniai pradėjo vaikščioti į pradžios mokyklą Bikėnų kaime.

Bikėnų pradžios mokykla pradėjo veikti dar 1923 m., bet jos vietoj greitai atidaryta lenkiška mokykla. 1926 m.lapkričio mėn. tėvų komiteto vardu Stasys Kazėnas "Ryto" lietuvių mokyklų draugijai parašė prašymą, kuriame skundėsi, jog kaimo gyventojai neleidžiantys vaikų lenkiškon nuolatos terorizuojami ir nebegalėdami išmokėti skiriamų baudų turi sėdėti daboklėje.

Atvykus į Bikėnus mokytojui Leonui Sabaliauskui, Jackevičiaus namuose įsikūrė nelegali lietuviška pradžios mokykla, į ją vaikščiojo 30-35 mokiniai iš Bikėnų, Varnų,  Žąsinių kaimų.

Netolima kaimynystė su Dūkštu visais atžvilgiais buvo pavojinga: 1926 m. vasario mėnesį mokytojas Sabaliauskas nubaustas 2 parom arešto, leidžiant už tai sumokėti 5 auksinų baudą.

Negalėdamas organizuoti darbo mokytojas išvyko į Varėnos kraštą, o Bikėnuose, tuose pačiuose Jackevičiaus namuose, dar kurį laiką dirbo mokytojas Brazauskas. 1927 10 04 per retorsijas (lietuvių kilmės švietimo ir religinių veikėjų areštus Vilnijoje) mokykla uždaryta, o pas Jackevičių atidaryta lenkiška (valdiška mokykla). Ir dabar Bikėnuose gyvenančio Jono Kazėno liudijimu, vėliau patalpas mokyklai nuomojo Baubinas.

1929 m. Bikėnų valstiečiai skundėsi "Rytui" jog valdžia baudomis verčia vaikus leisti į valdišką mokyklą, kurioje mokytojas "ne tik nemoko lietuvių kalbos, bet ir draudžia kalbėti lietuviškai". Deja tuometinė administracija valdžia liko akla ir šiems lietuvių skundams.

1924 m. vos už keleto kilometrų nuo Bikėnų, Bėgūnavo (dabar Bėgūnų) kaime įsikūrė lietuviška pradžios mokykla.

Gerkonyse gyvenantis Kazimieras Rudokas (g.1915m.) šios mokyklos atsiradimą nupasakojo šitaip: Platumose būta dvarelio, kurį kitados lenkų kilmės ponas Babijanskas nupirkęs savo uošviui. Maždaug 1920 metais laiku ten gyvenę kažkokios senutės - ponios, kurios kilnių tikslų vedinos, pasikvietė mokytoją Niemčiką ir dvarelyje įsteigę lenkišką mokyklą. Tam laikui mokykla buvusi nebloga: vaikai turėję lenkiškus vadovėlius, pirmaisiais metais gaudavę pietus: po puodelį kavos ir gabaliuką pyrago. Tačiau nelinko lietuvių širdys prie svetimą kalbą ir kultūrą peršančios mokyklos. Ne visi galėjo priprasti ir prie kieto Niemčiko charakterio (buvęs labai griežtas, sakydavęs: "kas pakliuvot į mano rankas – žmonėm išeisit").

Pavasarį įvyko tai, kas visai sujaukė lietuvių santykius su lenkiška mokykla. Mokytojas Niemčikas liepė berniukams sukalti inkilus, bet šie mokytojo paliepimo neišpildė. Buvo vargingi metai, žmonės atstatinėjo karo metais pairusius trobesius, skaičiavo kiekvieną lentą, kiekvieną vinį – ne metas buvo kalti inkilus.

Mokytojas sulaikė visus vaikus ir iki pat vakaro vargino fiziniais pratimais. Nesulaukę sugrįžtančiųjų, vakare atėjo tėvai. Kilus konfliktui, kalviškiečiai ir Bėgūnavos kaimo lietuviai atsisakė toliau leisti vaikus į Platumų mokyklą pas Niemčiką ir dar tais pačiais metais, savo jėgomis ir išlaikymu, atidarė lietuvišką mokyklą Bėgūnuose.

Į Bėgūnus iš Gerkonių k. vaikščiojo tiktai trys Viktoro Jatkevičiaus vaikai: Bronė, Elena ir Viktoras, o kiti dėl dviejų dvarų kaimynystės bei nemažo kelio galo toliau leido vaikus į Platumas. Ten irgi tapo lengviau, nes griežtąjį Niemčiką perkėlus į Dūkšto progimnaziją vietoj jo paskirta  gero būdo mokytoja Stasė Stričiūnienė.

Pusę namo Bėgūnų  (tarmiškai Bėgūnavos) pradžios mokyklai davė pasiturįs ūkininkas Bronius Mikštas. Mokyklą lankė vaikai iš Kalviškių, Rudėniškės, Bėgūnų ir dar kelių mažų sodžių. Mokykla išsilaikė kelis metus. Bėgūnų kaimo gyventoja Veronika Mikštienė (g.1924) minėjo čia mokytojavusią Mariją Paukštytę.

Čia 1926 m. sausio 6 d., Trijų Karalių šventėje, mokytojos M.Paukštytės rūpesčiu organizuotas vaikų vakarėlis. Suvaidintas spektaklis "Gintarai", dainavo mokinių choras, skaitytos "deklamacijos".

Mokyklon vaikščiojo ir Magūnų kaimo vaikai, kurie, vietinės administracijos nurodymu, turėjo vaikščioti į lenkišką Rimšės mokyklą. Pirmąsyk magūniškiai buvo įspėti, pakartotino patikrinimo metu mokykloje radus vaikus iš Magūnų, jų tėvai buvo nubausti piniginėmis baudomis. Kai kurie iš jų, neturėdami susimokėti tuo laiku didelių 7-15 auksinų baudų, pasirinko areštą, skaičiuojant po 2 auksinus už kiekvieną areštinėje praleistą dieną.

1927 m. išgalvotu pretekstu lenkų valdžia Bėgūnų mokyklą uždarė. Galima spėti jog tai buvęs kerštas už ūkininkų Mikštų patriotinę veiklą.

Uždarius Bėgūnų mokyklą, mokytoja M.Paukštytė perkelta į Kalviškius, kur apie 1925 metus atsidarė lietuviška mokykla ir mokytojavo Vincas Burokas. 1927-1928 metais mokykla veikė Stepono Jakučio namuose.

Mokytoja Paukštytė, valdžios patvirtinta, be pertraukos čia dirbo 3-4 metus. Neapsiribodama vien tiktai pamokomis, čia pradėjo  organizuoti liaudiškus vakarus su vaidinimais – "vakaralius".

Švietimas ir visa kultūrinė veikla Kalviškiuose labai pagyvėjo čia 1931m. atvykus Julijai Maminskaitei. Ištekėjusi už Stepono Jakučio ir įleidusi šaknis ir tapo Kalviškių kaimo ir plačių apylinkių lietuvybės gaivintoja ir puoselėtoja.

Valdžiai nepatiko veikli mokytoja, ir po dviejų metų 1933 m. mokyklai koncesija atimta. Aistras neabejotinai pakurstė slapta nuo vietinės valdžios pastatytas paminklas pažymėti Vytauto Didžiojo mirties 500-metų jubiliejui.

Netekusi koncesijos mokykla išsilaikė dar apie metus. Ne kartą tardyta ir bausta Julija Maminskaitė dar surasdavo laiko pamokyti vaikus "Ryto" skaitykloje, tačiau dar sugriežtėjus represijoms, 1936m. uždarytas ir  knygynėlis bei Šv.Kazimiero draugijos skyrius - paskutinės legalios Kalviškių kaimo lietuvių organizacijos.

Žinomi savo veikla kalviškiečiai buvo nuolat sekami ir tikrinami. Per vieną iš tokių "patikrinimų", policininkai sučiupo ir žiauriai sumušė slaptos mokyklos mokinį Leoną Jakutį. Visgi nepaisant valdžios persekiojimų Julija Maminskaitė vaikus slapta mokė iki pat 1939m. – Vilnijos  krašto prijungimo prie Nepriklausomos Lietuvos.

1934 m. valdžia Kalviškiuose  atidarė valdišką - lenkišką mokyklą ir atsiuntė dirbti iš Poznanės kilusią mokytoją Gorską, tačiau čia nei mokykla, nei mokytoja populiarumo neturėjo.

Didžiausia Dūkšto krašto lietuviška mokykla buvo įsikūrusi Pažemiškėse. 1923-1924 m. ji gavo valdžios leidimą (koncesiją), mokytoja patvirtinta Katrė Morkūnaitė.

Mokinių skaičiui peršokus septynias dešimtis, "Ryto" draugija išsikovojo, kad Pažemiškėms būtų patvirtintos dvi mokytojos, 1925-26m. čia dirbo seserys Gertrūda ir Elena Gudolaitytės. Tuo metu mokyklą lankiusi Veronika Jakimauskienė (g.1913m.) pasakojo mokytojas buvus jaunomis mergaitėmis, nevengusiomis po pamokų kartu su mokiniais rogėmis nusileisti nuo kalniuko. Minėtos V. Jakimauskienės liudijimu, mokykla buvo įsikūrusi Antano Bulovo namuose, o vėliau klasė perkelta į Skvarčiaus pirkią.

Veronika Jakimauskienė pasakojo, kad lietuviškos mokyklos lenkai nemėgo. Daugelis Pažemiškių ir apylinkių žmonių dirbo Dūkšto dvarui, tai į mokyklą tankiai užeidavęs vietinis dvarininkas Tomašas Zanas. Jis stebėdavęs mokytojų darbą, žiūrėdavęs ko vaikus mokina ir kaip jie mokosi, kartais nepatenkintas prikaišiodavęs: "pas mus gyvenat, o vaikštot partizanų mokyklon".

Vis dėlto pats būdamas neblogas žmogus, Zanas atvirai mokyklos darbui netrukdė. 1924 m., per Kalėdas, Pažemiškių lietuvių mokykloj vaikų vakarėlį aplankė Dūkšto dvare viešėjęs Švenčionių apskrities teisėjas ir surengė vaikams "arbatėlę".

Keletą metų valdžia nesiryžo mokyklos uždaryti, bijota gausios lietuvių bendruomenės protestų, todėl valdžia apsiribojo nuolatine kontrole ir mokytojų darbo bei buities sąlygų sunkinimu. Nors mokykloj įvairiu laiku mokėsi nuo 70 iki 100 mokinių, Švenčionių apskrities mokyklų inspektorius neleido patvirtinti antro mokytojo. Mokytojoms Jadvygai Čenytei ir Julei Maminskaitei teko sunki pareiga dirbti vienu metu su keliomis klasėmis, tačiau, napaisant sunkių darbo ir buities sąlygų, Pažemiškių "vargo mokykla" išsilaikė iki 1935 m.

1935 05 09 mokykla uždaryta, motyvuojant, kad netoliese esanti lenkiška mokykla.

Lenkų okupacijos metais taip pat veikė privačios ir valdiškos lenkiškos mokyklos. Be minėtų Bikėnų, Kalviškių mokyklų, 1930m. lenkiška mokykla atidaryta Pažemiškiuose, tačiau lietuviška visuomenė nenoriai leido savo atžalas. Ją lankė tik keletas vaikų iš nesusipratusių lietuvių šeimų.

Pagal senųjų Dūkšto gyventojų pasakojimus, veikusios ir kelios privačios pradinės lenkiškos mokyklos. Platumose, vietinio pono Babijansko dvarely, veikė sezoninė lenkiška mokykla dvaro tarnų vaikams. Pastovaus mokytojo nebuvo, pas Babijanskus atvažiuodavęs pažystamas mokytojas iš Vilniaus, kuris žiemos metu pamokydavęs lenkų kalbos, skaičiavimo, gramatikos.Vadovėlių neturėta mokytasi iš maldaknygių. Mokytoju ir mokyklos vedėju paskyrus jau minėtą Niemčiką, mokyklos materialinė padėtis pradėjo sparčiai taisytis: atsirado vadovėliai, mokinius maitino priešpiečiais.

Gerkonių dvarininkė Teresa Francūzevičienė apie 1933-1935 m. pradėjo rūpintis lenkiškos mokyklos atidarymu.Jos rūpesčiu ir lėšomis dvaras skyrė klasę ir pakviesta pirmoji, nebejauna mokytoja, kurios vardas deja neišliko.

Beržininkuose gyvenančios Stasės Bikulčienės pasakojimu, mokytoja buvusi aukšta, su kasa ir labai pikta.Jeigu ką mokiniai blogai parašydavę, tai paimdavusi storą liniuotę ir mušdavusi vaikams per delnus.Už mažiausius prasižengimus klupdydavusi kampe ant žirnių.

Prasidėjus mokslo metams, mokytoja vaikams parodė Lenkijos herbą - Baltąjį Erelį ir paklausė: "kas tai yra?" Iš kaimų ir sodžių surinkti vaikai nežinoję kaip atsakyti, tiktai viena mergaitė pakėlusi ranką atsakė: "petuch svianty" (šventas gaidys). Įpykusi mokytoja čiupo liniuotę ir smarkiai atlupo mergaitės delnus. Po šios,  piktosios mokytojos , Gerkonių dvaro mokykloje dirbo mokytoja Šumanska, vietinės kilmės, kilusi iš Vaškonių kaimo. Šumanskai turėjo tik 6 ha. žemės, bet gyveno pasiturinčiai nes labai rėmė brolis kunigas.

Senųjų Vaškonių kaimo gyventojų pasakojimais, Šumanskai buvę "honoravi" ir su lietuviais nebendraudavę, tuo tarpu Gerkonių mokyklos mokiniai ponią Šumanską prisimena kaip kresnoką, labai geros širdies, taurią asmenybę, mokėjusią ne tik gerai išdėstyti dalykus, bet ir paguosti mokinius.

1939m. prasidėjus karo audroms, Šumanskai išpardavė daiktus ir išvažiavo į Lenkiją. Sovietmečiu jų namelis buvo išardytas ir perkeltas į Dūkštą, iki 1990m. šiame  name veikė knygynas.

1939m. prasidėjus II Pasauliniam karui, lenkiškos kilmės mokytojai ir valsčiaus tarnautojai pasitraukė į Lenkiją. Spalio mėnesį SSRS – Lietuvos vyriausybių susitarimu Vilniaus kraštas grąžintas Lietuvai. Tai buvo trumpas, kiek ilgiau nei pusę metų trukęs laikotarpis, kuomet 20 metų lenkų okupaciją kentusi Vilnija vėl susijungė su Lietuva.

Sunku nepervertinti Dūkšto krašto "vargo mokyklų" veiklos. Dirbusios itin sudėtingomis sąlygomis lietuviškos mokyklos garbingai įgyvendino savo misiją: išauklėjo jaunąją kartą lietuviška - tėvų ir senelių – dvasia.