Daugelis

Daugelis visaginiečių puikiai pamena kaip karštai buvo diskutuojama 1990 - 1991m. ieškant alternatyvų Sniečkaus miesto pavadinimui. Tuomet svarstyti įvairūs miesto pavadinimo variantai, tarp kurių buvo ir egzotiškų naujadarų – Atomėnai, Atomava. Tačiau nugalėjo sveikas mąstymas, parenkant gražų vietinį hidronimą – "Visaginas".

Amžių tekmėje  Visagino vardas buvo tariamas ir rašomas labai įvairiai: Vissigine, Wisagine, Visagina, Wisaginia. Garbus prieškario patriotas – kunigas V.Taškūnas, kilęs iš Lapusiškės vnk., ežerą vadino Visagina. 1927m. Vilniuje jis įkūrė tokio paties pavadinimo lietuvių draugiją.

Dabar Visagino vardą labiausiai pasaulyje garsina šiuo vardu pavadintas mūsų miestas ir tarptautinis kantri muzikos festivalis. Tai – šiandienos istorija, bet, tikriausiai, labai mažai visaginiečių žino kokiame kontekste pirmą kartą paminėtas Visagino vardas.

Atsakymą į šį klausimą pateikia Alberto Vaitiekaus Goštauto fundacijos (dovanojimo) aktas Daugėliškio parapijai, pirmą kartą viešai paskelbtas 1885m. leidinyje "Polski skownik geograficzny krolewstva Polskiego".

Čia skaitytojo dėmesiui pateikiamas visas dovanojimo akto tekstas, kurį 1999m. knygoje "Paringio krašto praeitis" paskelbė kraštotyrininkas Valentas Šiaudinis.

GOŠTAUTŲ FUNDACIJOS ANTRASIS RAŠTAS VARDAN ŠVČ. TREJYBĖS

Kadangi yra tikra ir tobula tik tai, ko vagys nepagrobia, nė kandys ar rūdys nesugraužia, todėl mes sukrautą savo turtą skiriame Dievo garbei siekdami, kad mūsų materiali­niai dalykai tarnautų dvasiniams, kurie be anų taip pat ne­gali egzistuoti.

Rašome, kad ateityje žinotų, kuriems tai bus reikalinga.

Mes, Albertas Goštautas, Geranainių rūmų paveldėto­jas, Vilniaus vaivada, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės kancleris, trokšdami patarnauti savo ir kitų sieloms sie­kiant dangiškosios tėvynės, nusprendėme įkurti ir aprūpinti savo valdose Daugėliškio parapijinę bažnyčią, pavadindami ją Visagalio Dievo, Jo Motinos ir Šv. Onos garbei, pasta­rosios, kaip mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus garbingosios Senelės, garbei. Klebono išlaikymui ir naudojimuisi skiriame žemės sklypą, esantį prie bažnyčios, be to: sklypą, vadi­namą Jurgėliškė, esantį prie mūsų valdinio Jono Martinėno, kur bus galima pasėti 15 statinių kviečių; lauką, vadi­namą Ožionys, esantį prie mūsų namų Mažėnuose; skly­pą Kandratiškėje; visą Seniškių lauką, kur stovi klebonija ir kiti pastatai, su pievomis; lauką prie mūsų namų Dys­noje, esantį šalia Dysnos upės, prie kelio, vedančio į mūsų sodybą Munoje, einant tiltu per upę - dešinėje.

Taip pat priskiriamos ir šeimos su savo turtais, lau­kais, pajamomis ir ainiais bei jų teisėmis. Štai jų pavar­dės: Petras Speciūnas, Bagdžius Daunoravičius, Norveika Janavičius, Lesis Praciūnas, Lukas Tarajūnas, Jonelis Tarajūnas, Steponas Tarajūnas, Stankus Leikis, taip pat nelais­vasis Jasius Grinskis su savo vaikais. Skiriame taip pat tris smukles, esančias mūsų miestelyje, su jų pajamomis ir laisvu jų naudojimuisi. Be to, - mūsų tvenkinį, įrengtą prie Juodupės šaltinio žemupyje, ežerą nuo Drūkšių į šiau­rę, vadinamą Visaginu (paryškinta L.Abariaus), su visais žvejojimo tvenkiniais. Taip pat dešimtinę kviečių rudenį, o pavasarį - miežių. Visa tai priklauso iš Daugėliškio, Dysnos ir Munos valdų. Tą pati turi duoti ir Ceikiniai. Norime, kad aukščiau minėtieji asmenys duotų dešimtinę bažnyčiai visais laikais ateityje iš savo pajamų, kurias gauna iš laukų, vandenų ir smuklių.

Mūsų noras, kad klebonas uoliai, sąžiningai pasiaukotų pastoracijai ir, šitaip aprūpintas, nesiektų kitos benefici­jos, o pasitenkintų turima benificija. Klebonas, atsidavęs bažnyčiai, teišlaiko du savo bend­radarbius, aprūpina juos iš savo pajamų. Klebonas privalo pats ar per savo vikarą šioje baž­nyčioje atlaikyti mažiausiai trejas mišias per savaitę, ku­rių vienos bus už mirusiuosius. Tą patį klebonas privalo at­likti ir Seniškių koplyčioje. Be šių mišių, atlaikyti kasmet šešerias mišias: per šv. Petro ir Povilo šventę jų garbei, kitas - už tuos, kurių kūnai čia ilsisi, o likusias - metų ket­virčiuose ir per Vėlines. Norime, kad šią pareigą klebonas, kol čia bus, atliktų sąžiningai. Šio rašto tikrumą pažymime antspaudu.

Parašyta Daugėliškyje, mūsų valdose, šeštadienį po Ve­lykų 1525 m. Vilniaus sufragano vyskupo Jokūbo, garbin­gųjų kunigų - Baltramiejaus iš Giedraičių ir Grigalijaus iš Maišiagalos akivaizdoje, šį aktą patvirtinant kilmingajam notarui Vincentui Mikštajevičiui."

Iš šio dokumento sužinome, jog Visagino ežeras buvo bažnytinės beneficijos dalimi. Natūraliai kiltų klausimas kam priklausė šalia esančios vietovės? Į tai galėtų atsakyti pirmasis Alberto Goštauto fundacijos aktas, 1514m. paskelbęs dvasine valda "Gaidžiadvarį" (dabartinę Gaidę). Deja, šis dokumentas lietuvių istoriografijoje nebuvo ištisai publikuotas, todėl sunku pasakyti kam buvo priskirtos kitos arčiau Visagino esančios vietovės.

O Visagino ežeras iki pat Žečpospolitos padalijimų priklausė Daugėliškio parapijai ir jos įsteigtai Gaidės bažnytinei filijai. Kitaip ir negalėjo būti, nes feodalinė teisė buvo labai kategoriška: dovanos (nesvarbu kas tai būtų, žemė, vandens telkiniai ar kitas turtas) nebuvo galima atsiimti, nebent ją gavęs feodalas ar pati bažnyčia jį savanoriškai grąžintų.

Tik po 1831m. sukilimo, kuomet carinė valdžia konfiskavo dvasininkų valdas, Gaidės filija neteko Visagino ežero. Pasak seniausių šių apylinkių žmonių, Visagino ežerą po 1863-1864m. sukilimo caro valdžia padovanojo sukilėlius išdavusio bajoro Januarijaus Kareivos palikuonims. Tačiau tai jau būtų kitos publikacijos tema.