Ru
 
televizija internetas laikraščiai paslaugos kontaktai
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 01  Vasario vėjai pavasarį atgena

     Skaičiuojant metus pagal 1582 m.Grigaliaus įvestą kalendorių (naujojo stiliaus) tik 13 kartų pasitaikė, kad vasaris turėjo penkis sekmadienius. Tai buvo 1604, 1632, 1660, 1688, 1728, 1756, 1784, 1824, 1832, 1880, 1920, 1976 ir 2004 metais. O sausio ir vasario mėnesių sandūra-archaiškoji lietuviškojo Mėnulio kalendoriaus naujųjų metų riba.

     Mįslingas, burtingas vasario vardas. Tvoros braška, speigas beržų, drebulių žievę plėšo. Pelėdų, genių snapus šarma dabina, lydekas, ešerius ežeruose dvasina. Visai normalu būtų jei jį speiginiu ar pustytoju vadintume, bet sakome: dabar-vasaris... Kuo paskutinis žiemos mėnuo susietas su vasara? Profesorius Pranas Skardžius (lietuviškųjų mėnesių tyrinėtojas) kadaise rašė: „...Tuo metu, baigiantis žiemai ar jau pavasariui esant, ima šiltesni vasariai vėjai pūsti". Vasaros dvelksmą pajunta zylės, sniegenos, nuo ikrų sustambėja ešerienės, lydekos. Baltijos žvejams vėjas atgena pirmąsias stintas, plekšnes. Latviai, rusai, vokiečiai ir kt. tautos neturi liaudiško vasario mėnesio pavadinimo. Jų vasaris-romėniškos kilmės: februarius, senovėje reiškęs „švarinantis, išperkantis kaltę". V amžiuje pr. Kristų romėnai šiuo vardu vadino ne antrąjį, o paskutinįjį metų mėnesį. Penkioliktą to mėnesio dieną švęsdavo apsišvarinimo šventę, o ją vadino Februa. Senieji lietuviški vasario vardai yra tokie: ragučio pridėtinis, barsukinis, veršinis, žvirbliakojis, ežerinis, avižėlės.

      Gyvūnija. Vasarį sodybose, galukaimėse, alyvų, gudobelių krūmuose vis dažniau pamatysime gimtinei ištikimus sparnuočius. Ant šieno pabirom padengto keliuko čirškauja žvirbliai, ant tvoros nutūpusi šarka tarška barška į visas puses. Bene dažniausios viešnios sodybose-zylės. Žaliašvarkės didžiosios, dar lašinukėmis vadinamos, mėlynosios zylės-gražuolės. Senam sode, kur zylutės, ten ir kukučiai. Žiemą arti sodybų ir genį daktarą sutiksi. Seni žmonės sako, kad paukštuko pabeldimas snapeliu į lango stiklą-geras ir laimę nešantis ženklas, gera žinia.

     Anrąjį metų mėnesį sakydavo, kad baigiasi vilkų karaliavimo metas. Grabnyčių (vasario 2-ąją) išvakarėse jie dūksta, „vargonuoja", siaučia per kaimus, šiurpina žmones jau paskutinį kartą. Senovėje, kai vilkų būdavo žymiai daugiau, siausdavo, taip vadinamos, vilkų kavalkados. Seni medžiotojai mena, kad naktimis Labanoro girioje prabėgdavo 15-20 vilkų gaujos. Šis šėlimas tai lyg preliudija jų rujai (juk ir berneliai prieš vestuves šėlioja). Vilkų „vestuvės" nuo seno garsios savo dainomis (stūgavimais) bei kovomis. Šių stiprių girios žvėrių rujos metas prasideda vasarį, t.y. mėnesį pažymėtą Perkūno ženklu.

     Vasario šventės. Senovėje buvo minima Gramnyčia (pirmoji iš devynių prosenoviškų Perkūno paminėjimo dienų. Šiais laikais ši diena Krikščionybėje tapatinama su Kristaus paaukojimo diena ir todėl liaudyje gražiai Grabnyčiomis vadinama. Ir dabar tikima, kad tądien pašventintos graudulinės žvakės apsaugo nuo žaibo kirčių, o miškakirčius nuo...vilko dantų.

      J.Trinkūnas rašo, kad Perkūnas-aktyvumo galių dievas, palaiko tvarką ir teisingumą žemėje. Perkūnas siekia harmonijos ir kovoja su chaosu. Būtent šis Dievas pavasarį griaustiniu ir lietumi pažadindavęs Žemę, pašventindavęs žmogų, skatindavęs žmogaus ir Žemės vaisingumą ir gyvybingumą. Kas nori daugiau sužinoti apie senuosius Perkūno pagerbimo papročius Švenčionių rajone, reikėtų paskaityti A.Karmono knygą „Istorijos mįslės".

     Vasario 3-oji būdavo minima kaip eglės diena, bažnyčiose tuomet šventindavo eglišakius. Liaudyje eglė-liūdesio, vargo medis. Jos šakos lydėdavo mirusįjį. Yra sena pasaka apie našlę, kuri iš vargo savo dukreles pavertė eglutėmis, o kad jų niekas neskriaustų šakas nusagstė aštriais spygliais. Gamtameldžiai (kitų vadinami pagonimis) eglės paunksmėje melsdavosi, prašydavo iš jos sveikatos. Eglių nesodindavo prie sodybų, nes buvo sakoma, kad jos prišaukia skurdą...Tik sovietmečiu buvę partijos komitetai prie įėjimo sidabrines egles sodino ir sukūrė naują požiūrį-eglė tapo solidumo ir reprezantatyvumo požymiu, juolab, kad sidabrinė-brangi, nes nelietuviška rūšis...

     Lietuviai nuo seno myli šalia gyvenančius sparnuočius, bet niekas taip nelaukiamas, kaip vieversys. Tai pirmasis žemės pasiilgusio plūgo palydėtojas, o tuo pačiu ir pirmasis būsimo pasisotinimo ženklas. Jis pirmasis iš giesmininkų parskrenda į Lietuvą, todėl vasario 24-ąją lietuviai mini Vieversio dieną. Kai kur ji vadinama Motiejaus diena. Tai bene pirmoji šventė atvirai simbolizuojanti pavasarį. Merginos Vieversio dieną plaukų nešukuodavo, žąsų plunksnų neplėšydavo, kuodelio neverpdavo, nes tai galėjo prišaukti bėdą: vištos vasarą darželius iškapstys. O mergina be darželio tas pats, kaip ir namai be piršlelio. Bernai pančių nevydavo, arklių nešukuodavo, nes jei taip darysi, paukščiai lizdų laukuose, soduose nesuks, kirmėlės užpuls, rugiai rugiagėlėmis mėlynuos. Negalima ir miltų tądien sijoti, pelų vėtyti. Amarai pasėlius užpuls, o gyvulius vabalai kankins. Vaikai bobulių pamokyti savaip linksminosi. Jie dainuodavo: „Vieversėli, mažutėli, stulpu žemėn, kuodu žemėn smik. Smuikeliu grok, ant dirvono šok. Sidabro varpeliu tilindžiuok", o vyresnieji mažyliams liepdavo apibėgti du kartus apie pirkią, nudumti į kaimo galą, po to į lauko galą. Tai garantuodavo, kad vaikas visus metus bus greitas ir linksmas kaip vyturys arba...tėvams tuotarp bus ramiau, nes jie juk taip per žiemą užsisėdėję...

     Na, ir įdomiausia vasario šventė-Užgavėnės. Jos neturi pastovios datos, bet dažniausiai būna tarp vasario 9 ir kovo 8 (šiemet – vasario 21-ą). Šia švente stengiamasi pasveikinti artėjantį atšilimą, gamtos pabudimą. Vienas svarbiausių žiemos išlydėjimo veiksmų-pasivažinėjimai rogėmis. Kuo ilgiau važinėsi, tuo geresni bus metai: storesni linai, skalsesnės avižos, stipresni arkliai. Salake (Zarasų rajonas) prie Luodžio ežero prisimenama, kad važinėtis rogėmis buvo uždraudęs kunigas Kelpšius. Jis sakė, kad „Kristus pusčioj (dykumoj) kai paskavojys pasnikava, a tai žydai važiuoti važiava Kristaus jieškot". Dar vienas aukštaičių paprotys: jei išsivoliosi puriame sniege per Užgavėnes, lemsi derlingus, derybingus, žuvingus metus. Linai mariomis kils, visi kalnai ir paežerės nuo drobių bus baltos. Vasarojus bus baltas (lietus jo nesumerks). Gyvenime, ypač jauniems, gerai klosis. Meilė pinavijom žydės, o mergom jaunystė užančiuose netilps. Išaugs stambiakrūtės būsimos motinos. Mažesni vaikai imdavo mažesnes roges ir užsitempdavo jas ant kluono kupros paties šelmens (ankstesnių statymų kluonų stogai leisdavosi lig žemės, buvo stačiašlaičiai). Važinėdavo ir šaukdavo „Arkliams avižų, vaikams bandelių, karveliams grikių, bernams pupų, mergoms žirnių". Taip jie kartu su suaugusiais mokėsi burti gerus metus, šaukdavo pavasarį.

     Gal mes Lietuvoje per visas politines ir ekonomines batalijas jau ir nebepastebime šiltų dienų pranašų, bet pabandykime nors minutėlei sustoti, pamatyti, išgirsti ir dalyvauti tame atbudime. Gal dūšiai taps nors kiek lengviau, o gal išbursime, kad kainos taip nebešoliuotų, nes visa už ką mokame-maistą, parėdus, šilumą ir pagaliau dujas ir naftą, gauname iš motulės Žemės įsčių.

     Paruošė Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
+21 C
73 %
- 2.0m/s
748mm. gs. st.
(03.12 - 03.20)