Ru
 
televizija internetas laikraščiai paslaugos kontaktai
   
 
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 01  Turtingoji liepa

     Liepa – liepų žydėjimo metas. Lietuvoje daugybė vietų įamžinusių liepos didybę, švelnumą, grožį: Liepkalnis, Liepynė, Liepdegėnai, Liepudvarys, Lieplaukė, Liepupis, Liepos Rožė, Liepos karūna, Liepgiris, Liepiškė, Aukštaliepis, Liepaežeris... Yra ir tokių pavardžių, o mergelė vardu Liepa savo vardadienį liepos mėnesio pirmą dieną mini. Apie dailiai nuaugusią merginą sakydavo: aukšta kaip liepa; apie skaisčią: liepelės krūtys liepų medumi, liepžiedžiais kvepia; apie gražuolę: žydi kaip liepa. Liepų miškas vadinamas liepalotu. Liepa – meilės deivės Mildos medis. XVII – XVIII amžiaus raštuose šis mėnuo vadinamas liepžiedžiu, liepiniu, šienapjūčiu, šienapjoviu.

     Dangaus šypsenos. Liepa – jau prasidedančio žvaigždėkričio metas. Žvaigždės jau ne pavasariškai žalsvos, o sidabrinės. Mūsų pusėn atsisuka puošniausi žvaigždynai: Kasiopėja, Persėjas, Gulbė, Erelis, Šaulys. Ties Gulbe paukščių takas tarsi vėduoklė suskyla pusiau, nusileidžia iki horizonto. Graikų mitai pasakoja, kad deivė Hera atsisakė maitinti vos užgimusį Heraklį, o pienas iš jos krūtų ištiško dangaus skliaute. Atsiradusią žvaigždžių juostą graikai pavadino pieno keliu. Lietuviai jam davė Paukščių tako vardą. Po tokiu dangum sapnuojami sapnai – pranašiški. Štai Kirdeikiuose sakoma: jei žąsį per Onines sapnuosi – apkalbėtas būsi, netikėtų svečių sulauksi; krūtis pirtyje prausti - nevalia per rugiapjūtės pabaigtuves mergai sėsti prie senbernio ar praplikusio: be meilės apženys; žemuogės ant balto stalo – saugokis, mergele, gundytojo; su svetima moterimi mylėsies – slogą gausi; gaidys paryčiui sapnuojasi – vyriški reikalai gerai seksis ir žmona karštai mylės; plika merga ežere – orai keisis; jaučio mašną sapne čiupinėsi – turguj seksis parduoti.

     Orai. Liepos mėnesį šalies pietryčiuose oras įšyla iki 24 laipsnių, o 1914, 1954, 1959, 1994 ir pastaraisiais metais šoktelėjo net iki 37º. Šilumos rekordą iki šiol saugo Zarasai – 37,5º (1994). Oro įšilimas virš žmogaus kūno temperatūros yra sunkiai pakenčiamas. Mūsų platumų žmonės susivilioję subtropikų klimatu tik pavargsta. Pajūryje naktimis šiltą orą išsaugo įkaitusi jūra, ten liepos mėnesį būna net 2 - 4 laipsniais šilčiau. Stebėtinai aukštą temperatūrą pasiekia smėlynų paviršiai. Karštis pasiekia net 50 laipsnių – užtenka net kiaušiniui iškepti. Liepa ne tik šilčiausias, bet dažnai ir drėgniausias, perkūningiausias mėnuo. Pajūryje iškrinta 100 mm, vidurio Lietuvoje po 60 – 70 mm kritulių.

     Liepa gamtoje. Liepos gamta brandi. Liepos medis – sveikatos medžiu vadinamas jau nuo pagonybės laikų. XV amžiaus kronikininkas Antonija Gvanjinis rašė, kad lietuviai avi karninėmis liepų plaušų vyžomis ir laksto po pelkes tarsi kokie briedžiai. Neserga kojų sopėmis ir kitomis sukatomis. Liepos medis ir kitokių gydomųjų galių turi. Žiedų nuovirai ir trauktinės gydo nuo „krūtinės sunkumo, kaulų laužymo, dieglių diegimo, nuo pykinimo, nevalgymo, šerpetų, spuogų, dedervinių", o ką jau apie liepų medų kalbėti. Liepos mediena minkšta. Iš jos stuomens darydavo geldas vaikams maudyti, rėčkas skalbiniams. Daugelis liaudies meistrų iš kietų medžių išdrožia Marijos Sopulingosios figūrėles, bet jos širdį daro iš liepos medienos.

     Šio mėnesio pirmoje pusėje prisirpsta vyšnios ir avietės, prinoksta pirmieji obuoliai. Liepos mėnesį pasaulį išvysta voveraičių ir ežių vados, trečias krikštynas švenčia kiškiai, žinduoliai nešioja trumpaplaukius kailinukus, briedžiai nuo karščio ir vabalų gindamiesi iki kaklo mirksta vandenyje. Savo saldžias pasakas seka miško uogos. Šventosios pakrantės pasipuošia retai Aukštaitijoje randamomis laukinių serbentų kekėmis, žemaičiai puikuojasi tekšėmis – šiaurinėmis avietėmis. Mėlynės – ir vaistas, ir vitaminas. Jų prisivalgęs tampi akylas it sakalas. Ne veltui jas lesa miško paukščiai, laukinės antys, smaguriauja lapės, kiaunės ir ...elniai.

     Pirmosios raudonosios musmirės praneša apie prasidedantį grybavimo sezoną. Tai baravykų ir raudonviršių palydovės. Briedžiai šveisdami jas valo skrandį nuo kirminų. Grybauja, raudonviršių ieško elniai, mat šie grybai turtingi mikroelementais. Kai trūksta maisto tai net kurtiniai lesa kazlėkų, lepšių minkštimą. Dzūkai volungę vadina grybaute – grybų paukšte, nes ji šiltą grybų lietų pranašauja. Visų dorų žmonių pareiga gelbėti grybus. Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklės, auksiniam grybų verslui plečiantis, jau neapsaugo nuo pelno besivaikančių verslininkų ir grobuonimis tapusių grybautojų.

     Liepą spiečiasi bitės. Žalčiai sušilusiuose perpuvusiose žemėse suranda šiltą vietą, deda 15 – 30 kiaušinių, o perėti juos palieka saulei. Pagiry stovintis gražuolis stirninas jau pasiryžęs kautis dėl laibakojės stirnaitės.

     Lietuvos miestų ir miestelių heraldika atspindi atitinkamo regiono gamtos ir ūkio subtilybes. Ignalinos rajono herbe – trys vandens lelijos, Molėtų – trys link aukso rakto plasnojantys sakalai., Utenos – Aušrinė žvaigždė su aukso pasaga, Švenčionių – du sidabriniai kiršliai: tauriosios šaltiniuotųjų upokšnių žuvys, Zarasų – ežerų undinė su elnio ragų karūna. Įdomu, kad Švenčionėliai, kurie neturėjo Magdeburgo teisių, neturėjo ir savo herbo. Dabar jame – žalios spalvos skyde – auksinis vėžys. Vėžys karalius – didysis plačiažnyplis, vėliavos šilke – 7 karalaičiai, 7 šarvuoton greton išsirikiavę vėžiai. Tokį herbą miestas gavo ne veltui. Pro miestą pravingiuoja švariausioji Lietuvos upė Žeimena, kuri su savo sesėmis Lakaja, Peršokšna, Kiauna, Mera ir dar mažesnėmis susitinka Labanoro girioje. Kaip žinia, vėžiai gyvena tik labai švariame vandenyje: jie, kaip ir lelijos, yra švaraus vandens indikatoriai. Švarus vanduo – didžiausias šio krašto turtas. Nykstant kolūkinėms fermoms vėžių pagausėjo net gausiai turistų lankomuose ežeruose. Šio krašto istorija pasakoja, kad Švenčionėliuose, Švenčionyse, Dūkšte veikė vėžių supirktuvės. 1880 – 1914 metais iš čia Švedijon, Prancūzijon, Lenkijon kasmet iškeliaudavo 2000 – 2500 centnerių lietuviškų „krabų", 1914 – 1940 metais 1000 – 1800 cnt. Lietuviškų vėžių užsisakydavo Anglijos karalienė, o prezidentas Antanas Smetona Lamėsto ežere vėžiaudavo su Kipru Petrausku ir Pranu Mašiotu. Liepos mėnesį jau galima gaudyti vėžius. Dera prisiminti ir senuosius receptus: šeimininkės sugebėdavo panaudoti net jų kiaukutus. Juos sutrynusios į smulkiausius gabalėlius pagardindavo sriubą.

     Laiko rato šventės. Liepos mėnuo garbingas savo istorija. Liepos 6 – ąją Mindaugo karūnavimo, Lietuvos valstybės diena. Mindaugo karūnacija, kaip ir krikštas, buvo apgalvota politinė akcija. Karūnacija įvyko buvusioje ąžuolų girairėje, Šventaragio slėnyje specialiai pastatytoje katedroje. Ne medinėje, o mūrinėje! Kulmo vyskupas Hridenreikas, kuriam buvo pavesta vainikuoti Mindaugą, popiežiaus Inocento nurodymą įvykdė.

     Brolių miegančiųjų dienos apipintos legendomis (kai kur tai tapatinama su krikščioniškuoju Elijumi). Tuo metu buriama, spėjama. Kaimuose iki šiol manoma, kad septyni broliai rikiuoja šianapjūtės, rugiapjūtės darbus, bičių medunešį. Jeigu liepos 10 - ąją pradeda lyti, tuomet lietus nesiliaus septynias dienas, o gal ir septynias savaites. Jeigu visai tądien nelyja, taip pat jokios nelaimės nebus, derlius byrės ne maišais, o rieškučiom. Legenda pasakoja, kad broliai danguje eibių pridarė. Girdi, septyni broliai šienavo dangaus pievas. Išvydo žemuoges didumo sulig nykščiu. Numetė dalgius ant debesų, o patys ėmė smaguriauti. Dalgiai persmeigė debesis. Prapliupo amžinas lietus. Bet ir vilties žvaigždynas tuo pat metu nušvinta. Brolių dienos apyaušryje galima įžiūrėti patekant Sietyną. Žmonės sako: Sietyną sudaro 7 žvaigždės, 7 karūnos. Gal iš čia ir Septynių brolių pavadinimas. Bažnyčia liepos 10 -ąją susiejo su 7 šventaisiais kankiniais, kurių visą mėnesį verkė dangus.

     Prieš daugiau nei 600 metų liepos 15 -ąją Žalgirio mūšyje plevėsavo 40 -ies Lietuvos pulkų vėliavos: trisdešimt su Vyčiu, dešimt su Gedimino stulpais. Sako, kad 40000 kryžiuočių krito toje kovoje, o apie 1500 pakliuvo į nelaisvę.

     Liepos pirmoji pusė – dar šienapjūtės metas. O šienapjūtė mūsų kaime buvo kartu ir jaunimo bendravimo metas. Vaikinų suguldytas pradalges grėblio kotu išdaužyti ateidavo merginos, jos šieną džiovindavo, grėbdavo, atnešdavo vyrams valgyti. Ypač smagu būdavo išvykus visai savaitei į tolimas pievas. Kaip ir kitų vasaros darbų metu, taip ir per šienapjūtę buvo paprotys laistytis vandeniu, kad kitąmet gera žolė būtų. XXa. pradžioje net ir išskirstytų į vienkiemius buvusių kaimų pievos buvo bendros, o nupjautas ir išdžiovintas šienas buvo padalijamas burtų keliu. Šienapjūtė baigdavosi viso kaimo pabaigtuvių vaišėmis, su dainomis, žaidimais, muzika ir šokiais.

     Liepos 16 – oji Švenčiausios Mergelės Marijos arba Škaplierinės diena. Senovėje tomis dienomis paprastai prasidėdavo rugiapjūtė – Prapjovos. Būdavo sakoma: jei pageltusių javų varpas perbraukus kepure jon pribyra grūdų, reikia pustyti dalgius. Rugiapjūtę buvo stengiamasi pradėti šeštadienį dar saulei nenusileidus. Jei pradėsi kirsti penktadienį, duona bus juoda (pasninko dienos). Rugiapjūtės pradžioj žiūrėdavo ir į mėnulį. Pilnatis - dideli, kylantys be mielių pyragai; sengalis – rykštė pelėms; delčia – pjautuvo ženklas. Delčia spartina rugiapjūtę, nes gali prasidėti lietūs. Pjauti pradėti rekomenduodavo per pilnatį. Per Prapjovas, pirmąją rugiapjūtės dieną, nešdavosi duonos. Sakydavo: „Tegu duona duonelė su duona susitinka". Pirmąjį pėdą – javo ir protėvių dvasią – iškilmingai parnešdavo sodybon. Kaip brangiausią svečią pėdą „sodindavo" krikštasuolėn. Vėliau šio pėdo grūdų įmaišydavo sėklon, kad ir ją pašventintų. Gubas rugių lauke suremdavo iš 9 pėdų pagal prosenovišką Mėnulio kalendorių. Per rugiapjūtę būdavo dainuojamos sutartinės. Tai tarsi nesibaigiantis kelių žmonių pokalbis apie gyvenimą. O kas gi gyvenime svarbiausia? Manau, žmonių tarpusavio santykiai, darbai, neatskiriamas žmogaus ryšys su gamta. Žmogaus būtis nuo gimimo iki mirties seniau vyko toje paties Kūrėjo duotoje scenoje: žmogų supančioje gamtoje. Senosiose Lietuvių sutartinėse persipina tėvų, brolių – seserų, marčios – anytos santykiai, gyvenamoji ir darbo aplinka.

     Rugiapjūtė – sunkaus ir įtempto darbo metas. Todėl ir strėnų skausmas, ir rankos riešo „perėmimas" - įprastos pjūties meto ligos. Nuo to moterys sugebėjo gydytis: kad pusiaujo neskaudėtų, pirmosios nupjautos rugių saujos šiaudų ryšeliu juosmenį perrišdavo. Riešą raudonu vilnoniu siūlu apvyniodavo (netoli šiuolaikinis jaunimas nužygiavo, tik neaišku kokiu tikslu dabar riešus tais vilnoniais siūlais riša...) Baigiantis rugiapjūtei „pindavo ievaro tiltą" iš paskutiniųjų nenupjautų varpų, žemei aukodavo duoną, druską, alų.

     Rugiapjūtę paprastai baigdavo per Onines – lipos 26 dieną. Šv. Oną valstiečiai vadindavo Pjovėja arba Dievo ponia, Dievo bobute. Lietuviai nuo seno gerbė Oną ir tarp moterų šventųjų ji buvo laikoma antrąja po Marijos. Kadangi tuo metu gamta jau dovanodavo daug gėrybių, Labanore dainuodavo „Ona, gera žmona, duoki grybų su smetona. Baravykų vežimą, bruknių visą kirtimą, žuvų rietimą". Lietuviai labai džiaugdavosi turėdami krikšto motiną Oną, nes ji per visą gyvenimą savuosius globodavo.

     Suraskime laiko nusibraukti vasaros darbų prakaitą, pakelkime akis į dangų, pasidžiaukime vienas kitu.

     Paruošė Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
+1 C
85 %
0.0m/s
751mm. gs. st.
(10.19 - 10.28)