Ru
 
televizija internetas laikraščiai paslaugos kontaktai
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 01  Balandis Perkūno ratais atbilda

      Virsmas gamtoje. Pavasaris – nuostabiausias metų laikas. Kalvų atokaitoje mėlynas akeles pramerkia pirmosios žibutės, lazdynų žirginai tilindžiuoja vėjyje skelbdami džiaugsmą ir visiems juos išgirdusiems barsto auksą. Tikriausiai nedaugelis mūsų yra pastebėję, kad visi pavasario mėnesiai pragysta paukščių balsais: kovas (kovarnis), balandis (karvelis), gegužė (gegutė). Balandis – antrasis pavasario mėnuo. Senoliai tą mėnesį Karveliniu, Velykų, Sultekio mėnesiu vadindavo.

     Lietuvoje peri keturios karvelių rūšys: uldukas, keršulis, paprastasis purplelis ir pietinis purplelis. Uldukas įrašytas į Raudonąją knygą. Keršuliai – dažni mūsų miškų paukščiai. Jie patys stambiausi iš laukinių karvelių (iki 0,5 kg). Keršuliai kapsi druską, lesa mėlynes, giles, grūdus, kuriuos drėkina gūžyje. Vaikus, kaip visi karveliai, maitina „karvelių pienu" - balta, suvirškinta ir atryta maisto tyre, įkišdami ją snapu į jauniklių gerkles. Ar žinot, kodėl balandžio snapas raudonas? Kadaise žmonės neturėjo ugnies, na, Dievas ir pagailėjo žmonių ir per balandį atsiuntė ugnį. Balandis nešdamas tą ugnį per jūras, marias labai pavargo, jo snapelis įkaito iki raudonumo. Žmonėms Dievo dovanotą ugnį jis atidavė jau iš užsidegusio snapelio. Nuo to laiko jo snapas ir liko raudonas... Dėkingi žmonės balandį iki šiolei gerbia, o savo vaikams vis sako: ugnis šventas daiktas, su ja reikia pagarbiai ir atsargiai elgtis. Tai ypač pravartu atsiminti tiems, kurie ruošiasi žolę deginti. Kiek gaisrų vien per tai balandžio mėnesį kyla, kiek vabaliukų ir laukų gyventojų žūsta... Neatsargių žmonių ji taip pat neaplenkia, net namus ir šeimos silpnesniuosius sunaikina keršydama...

     Balandžio mėnesį pradeda tekėti sula, iš savo požemio rūmų išropoja darbštuolės skruzdėlės. Atgyja driežiukai, margosios gyvatės pasipuošia legendomis apipintomis karūnomis ir pradeda budėti raistuose laukdamos turto ištroškusiųjų... Saulėje sumirga drugelių dilgėlinukų, citrinukų, spungių spalvoti sparneliai. Daugiau kaip dvi valandas (nuo 13.01 iki 15.04 pailgėja diena, smarkiai pakinta vidutinė paros temperatūra: šiltą balandį iki +25 dieną, šaltą mėnesį maždaug iki -17 laipsnių naktį. (Įsivaizduokite kokie mes atsparūs - kokį paros temperatūrų svyravimą tenka iškęsti mūsų odai). Būna, kad balandis ir sniegu dar pasišvaisto. Tačiau garmančių upelių ledais neužtvenksi. Jie į savo tėkmę suima viską, kas pakeliui pasitaiko. Tad perspėkime visus, kas aplinką teršia. Tegul balandis būna gamtos gelbėjimo mėnuo, medelių sodinimo mėnuo. Šį mėnesį formuojasi suaugusiųjų vaismedžių vainikai. Norintiems papildyti sodą vaiskrūmiais, patariama prilenkti jų atlankų, kurie apiberti žemėmis išleis šaknis. Patariama pašalinti derėjusius aviečių stiebus. Mėnesio pabaigoje sužaliuoja pievos, žydi blindės, šalpusniai, karpotieji klevai, sprogsta vaismedžių pumpurai. Balandyje ir orus spėdavo: jei daug sulos, vasara bus lietinga; jei žvaigždės paryčiais labai mirga, lauk lietaus, jeigu žvirbliai balose maudosi, atšils, šalpusnio žiedai užsidaro prieš blogą orą.

     Pavasario dangus. Pavasario žvaigždės nuteikia romantiškiems apmąstymams. Gamtininkai sako, kad žiemos žvaigždės žydros, o pavasario žalsvos it lūšies akys. Balandyje dar regime Grigo ratus, bet jau vis dažniau prisimename Aušrinę (Venerą). Tai buvo mylimiausia prof. Tado Ivanausko žvaigždė – plazdantis žibintas. Etnografo Davainio Silvestravičiaus surinktose pasakose apie Aušrinę taip pasakojama: „Aušros žvaigždė, kuri pirma saulės spindulio užteka. Ir tą senieji labai daboja, bo ana visados, ta žvaigždė, užteka su savo Tarnaičiu. O jei Tarnaitis pirmiau anos ir eina sau užtekėjus pirmiau tos žvaigždės, nu, tai senieji gaspadoriai sako: o tai bus geri metai jau" (gaspadorius turės nuolat prižiūrėti gausų samdytinių būrį, kad netinginiautų). Meironyse patekėjus Aušrinei viršum Dringio, Lūšių ežerų žvejų žmonos sakydavo: „Aušra aušrelė – Saulės tinklely aukso žuvelė. Ta žuvelė ne iš marių marelių, o iš Meironių upelio. Bėkit žuvys žuvelės į žvejų tinklelius, bučius su sidabro ąselėm". Labanore Aušrinė paukštelius kelia: „Aušra aušrelė – aukso gegelė. Aušra aušrelė išsiilgo strazdelio, lakštingalos giesmelės. Parodyk aušrele Saulės stebuklus mažam vaikeliui. Parodyk ir gandrui gandreliui šilko lopšelį, kad papuoštų mažą vaikelį".

     Šventės. Smagios ir balandžio šventės. Balandžio 1-oji – Melų diena. Dar galima kvailioti, darbai nespaudžia, tad ir apgaudinėja vienas kitą iki pietų. O jei pasisekė apgauti – visus metus seksis.

     Balandžio 4-oji šv. Izidoriaus – artojo diena. Lietuva ne vien Marijos žemė. Darbštūs kaimo žmonės turi gausybę artimų širdžiai savo globėjų. Mieliausias artojui – šv. Izidorius (liaudyje Zidorius). Jo lyg ir nieko gaspadorius neprašo. Kartu su šventuoju ir aria, ir sėja, pluša dirvoje. Žemaičiuose jį dar Aprūpintojėliu vadina. Krikščionys Izidorių kildina iš Ispanijos. Europoje žinoma legenda: nedorėliai apskundė tarną ūkininkui. Girdi, jis neariąs laukų, o tik meldžiasi prie ežios. Atėjęs patikrinti šeimininkas iš tikro rado tarną besimeldžiantį, o už jį arė...angelas. Ispanų dailėje šis šventasis vaizduojamas ūkininko drabužiais, su skrybėle, auliniais batais. Rankose laiko kokį nors ūkio padargą, o maldingumu pažymėti – rožančių. Lietuvių dievdirbiai, medžio drožėjai, šv. Izidorių „aprengė" liaudiškai: kaimiška sermėga, trinyčiais, uždėjo šiaudinę skrybėlę, per petį permetė sėtuvę, o kojas paliko basas. Viena ranka šv. Izidorius prilaiko sėtuvę, kita beria žirnius (tą dieną buvo sėjami žirniai, tikima, kad ankštys bus storos, žirnių nepuls kirminai). Tą pat dieną būdavo apverčiamos ir barsuko taukais sutepamos žagrės, kanapių aliejumi nuvalydavo noragus.

     Balandžio 23 – oji – Jurginės. Anksčiau ši šventė buvo Jore vadinama. Didysis lietuvių kalbos žodynas šį žodį aiškina taip: „pavasario žaluma, pažaliavo kaip Jorė, medis žalias it Jorė". Jorėti – augti, plisti ir t.t.. Simonas Daukantas aprašo, kaip žmonės kreipdavosi į Jorį jam aukodami: „Linksmą pavasarį mums pagražini, tu laukus ir daržus gaivini, girias žaliuodini... Lapodink medžius, brandink žiedus, margink vaisius". Jorės šventės metu buvo sodinami medžiai. Šiai šventei buvo būdingi specialūs patiekalai: bandos su įkeptu kiaušiniu, margučiai – jais buvo žaidžiama kaip ir per Velykas. Jaunimas gamtoje kepdavo kiaušinienę. Visose senosiose pavasario šventėse daug reikšmės skiriama kiaušiniui – gyvybės simboliui. Šios šventės metu Žemė tarsi atrakinama raktu. Jorės spalvos – žalia ir balta. Šią dieną senovėje jodinėdavo baltu žirgu, apsirengę būdavo baltais rūbais. Apeiga buvo ir vaikščiojimas basom kojom. Jorė ir Jurginės vėliau buvo sutapatinti. Tam padėjo ir žodžių skambesio panašumas. Rytų Lietuvoje Jurginių dainose skamba „jurja, jorja", pvz.: „Jori, geras vakaras, Jori, paliej rasą, Jori, augink žolę, Jori, dėl arklių". Krikščioniškame šventės variante taip pat labai daug apeigų skirta arkliui pagarbinti. Krikščionybėje šv. Jurgis – legionierius, karys, dvasios riteris, nukankintas imperatoriaus Diolektiano laikais (tarp 313 – 316 metų). Prieš tai nugalėjęs ugninį slibiną – smaką. Jurgis – vaduotojas, liaudyje sudvasintas iki gyvulių globėjo, piemens, o tuo pačiu ir valdantis, nugalintis vilkus (tai jo šunys). M.Pretorijus XVIIIa. rašė, kad tą dieną gyvulius išvaręs šeimininkas apeidavęs juos tris kartus, šventindavęs.

     Tą pat dieną kepdavo duoną mažais kepaliukais, kiekvienam gyvuliui arba dideliame kepale įspausdavo tiek griovelių, kiek gyvulių ūkyje būdavo. Duonos kepimas tą rytą – šventas ritualas. Duonoje įkepdavo žąsies ar vištos kiaušinį: kuo didesnis kiaušinis, tuo skalsesnė duona. Ankstų rytą ūkininkai apeidavo savo valdas. Pirmiausia – prie rugių lauko. Žiemkenčius apeidavo nešdamasis du duonos kepaliukus. Gaspadorius aukodavo Žemelei motinėlei, maitintojai: apėjęs lauką atsiklaupdavo, pabučiuodavo žemę ir vieną duonos kepaliuką užkasdavo (apvaisindavo žemę). Šiame paprotyje galime pasidžiaugti ir tuo, kad labai šventai buvo suvokiami ir vyro bei moters santykiai: sėjėjo ir augintojos santykiai. Antrąjį duonos kepalą parnešdavo namo, išimdavo kiaušinį ir jį nulupęs supjaustydavo visiems šeimos nariams.

     Norėdami apsaugoti bandą nuo vilkų, į miško medį įkeldavo šv. Jurgio koplytėlę. Sustojęs prie vilkų tako gaspadorius prašydavo: „Tu vilkeli nabagėli, neliesk mano gyvulių. Geriau girioj ožį (kanopinių miško žvėrių patiną) pasigauk. Pamedžiok ir girioj ūliavok". Ant karties pakabindavo negyvą varną: kitos tada šaukdavo, vilkai klausydavo ir nuo aiškaus pavojaus bėgdavo. Per Jurgines merginos rūtas Aušrinės šviesoje sėdavo, sėklas katino letenėle užberdavo, kad žalios, garbanotos būtų. Meironių kaimas užsitikrino šv. Jurgio globą 1990 metais Žemės dieną kaimo prieigose pastatęs koplytstulpį.

     Balandžio 25 -ąją – šv. Morkus. Balandžio mėnesį puikiai matomas Sietyno žvaigždynas. Tai šv. Mergelės Marijos stebuklas. Sakoma: vienąkart šv. Marijai dingo sietas. Ne šv. Juozapas jį kaimynui paskolino, bet velnias nugvelbė. Peklon Panelė pasiuntė šv. Morkų. Jam teko susiimt su raguotaisiais. Todėl, kai griaudėja pirmoji pavasario perkūnija yra sakoma: daužosi, kaip Morkus po peklą. Marija sugrąžintu sietu nebesugebėjo miltų sijoti, nes jis buvo sulankstytas. Pakabino ji rakandą dangaus paskliautėje. Kiek siete buvo skylučių, tiek sužibo žvaigždžių. Jų pulkelį dabar ir vadina Sietyno žvaigždynu. Žmonės sako, kad Morkus pirmasis paima sėtuvę. Moterys vagos gale įsmeigdavo kuolą, kad morkos užaugtų storos, ilgos. Kitų žemės darbų vengdavo daryti: saugojosi krušos, kurmių. Sakydavo: "Morkų reikia švęsti, jei ne – piestoj ledų atsiras, ledai naudą išmuš, o gėrybes velniai seikės".

     Senovėje ši diena daugiau su Perkūno pagarbinimu buvo siejama. Per Morkų žabodavo nepaklusniuosius eržilus, kad tie visus metus būtų ramūs (arklių kinkiniu važinėjo Perkūnas, tad čia lyg jo galios apribojimas). Pagrindinis Perkūno aukuras buvo Vilniuje, numanoma, kad dabartinės katedros vietoje. Sakydavo, kad „esą devyni Perkūnai: aštuoni vyrai ir viena merga. Kiekvienas iš jų turi paskirtą sau metą, o tas metas, kurį valdo Perkūniūtė esąs baisiausias". Ketvirtadienis laikomas savaitės viduriu ir yra skiriamas Perkūnui. Perkūnas įsivaizduojamas kaip galingas, senas, žilas vyras. Jis sėdi geležiniuose ratuose ir važinėja geležiniais tiltais, iš po jo ratų lekia ugnys. Tos ugnys – žaibai, griausmas – ratų dundesys. Ypač buvo laukiama pirmosios perkūnijos, kurią, dažniausiai, lydėdavo lietus. Po jo sužaliuodavo žolė: Perkūnas atrakina Žemę. Jis valdo orą, žemėn nusileisti negali. Tik kartais, savo ugnine ranka ją paliečia ir palieka žymes. Žiemą negriaudžia dar ir todėl, kad tuo metu eibininkai velniai nelaksto ir nėra ką bausti. Senieji papročiai siūlo išgirdus pirmąją perkūniją persiversti per galvą, kad laimės daug būtų. Nuo baudžiančios Perkūno rankos gali apsaugoti ant trobos esantis gandralizdis – į jį Perkūnas niekada netrenkia. Jei pirmasis griausmas girdisi iš rytų pusės, bus geri metai, jei iš vakarų, bus badas.

     Tegul šiemet griaus iš rytų, na, ir per galvą persiverst nepamirškite – gero gyvenimo per daug nebūna.

     Paruošė Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
+21 C
73 %
0.9m/s
748mm. gs. st.
(03.12 - 03.20)