Ru
 
televizija internetas laikraščiai paslaugos kontaktai
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 01  Gruodis

     Lietuviškieji mėnesių pavadinimai gana tiksliai atspindi atitinkamo metų laiko darbus ir gamtos būseną. Paskutinis metų mėnuo-gruodis. Kodėl? JAV gyvenanti išeivijos autorė D.Brazytė-Bindokienė į šį klausimą atsako taip: „Žemė stingsta nuo šalčio, darosi kieta, grubi. Kiekvienas grumstelis sukietėjęs, balutės apsitraukusios ledu. Kaimo keliai išklampoti rudens purvynu metu, dabar grumstuoti, nelygūs, krato važiuojant, ratai šokinėja. Tokia grumstuota žemė vadinama gruodu. Iš čia ir mėnesio pavadinimas". Tai tiesa, tačiau XVII-XVIII a. raštijoje šis mėnuo dar vadintas Kalėdų mėnesiu. Gruodis-slenkstis nuo kurio matosi grįžtanti saulė.

    Beveik visas gruodžio mėnuo-Advento metas. Išvertus iš lotynų kalbos tai laukimas, atėjimas. Labai daug ko žmogus laukia: greičiau užaugti, greičiau baigti mokyklą, gauti pelningą tarnybą, gerą ir gražią žmoną ar vyrą. Nepaisant dedamų pastangų ne visuomet troškimas išsipildo... Bet žmogus visuomet laukia kažko geresnio, laimingesnio, šviesesnio... Iš metų į metus laukiame gyvenimo pagerėjimo... Nenuostabu, kad Advento metas visais laikais žmogaus sąmonėje buvo susijęs su valios grūdinimu naujiems darbams ir žygiams. Nuo pat IV-VI a., kai Romos katalikų bažnyčios liturgijoje susiformavo ir popiežių buvo patvirtintas toks išskirtinis pasirengimo Kalėdų šventėms laikotarpis – Adventas - gruodis tapo rimties, susikaupimo maldai ir pasninko laikotarpiu. Iki pat XX a. pradžios Lietuvoje, kaip ir kitur pasaulyje, neruošiamos triukšmingos šventės. Suėjus į vieną pirkią vakaroti buvo žaidžiami ramūs žaidimai - žiužį mušė, lauminėjo. Neretai dainos buvo pakeičiamos bažnytinėmis giesmėmis. Net tris dienas per savaitę būdavo pasninkas. Sakyta, kad šykštuoliai mirdavę tik „nevalgomą" dieną, kad kaimynų nereikėtų šermenyse maitinti. Adventas - tamsus ir niūrus žiemos metas. Senoliai tikėjo, jog tai - mirusiųjų vėlių ir piktųjų dvasių bastymosi gamtoje, žmonių kiemuose laikas. Užtat vengė vakarais ką nors dirbti lauke.

     Dangaus dovanos. Neišpasakojamas žiemos naktų grožis. Ją puošia ne tik šarmoti medžiai, bet ir sidabrinis dangaus žvaigždynų spindėjimas. Lietuvos žyniai išmanė astronomiją: tai liudija randamos Saulės stulpų liekanos, Saulės ir Mėnulio akmenys. Lietuvos „ragana", profesorė Eugenija Šimkūnaitė Aušrinę vadino senųjų burtininkų, gyvatininkų, žolininkų suteiktais vardais. Sėlių žemę, jos ežerus laimino stebuklingoji Indraja. Tokį vardą suteikdavo gražiausioms Sėlių mergaitėms. Moteris Indraja, o dažnai Nendrė, Mindrė, Lendrė audė, mezgė tinklus, gimdė vaikus. Pelkės, raistai nušvisdavo nuo Sielės, Žiezdrės deimantų. Sako, kad Vežėjo žvaigždyne čiulba Saulės išsiilgęs mažiausias Lietuvos paukštelis tikutis (karaliukas). Tikučio žvaigždė - lietuviškas Alfos pavadinimas. Kai kurie Aukštaitijos kaimai labai gražiai vadino Grįžulo ratus: Ignalinos krašte, senojo Daugėliškio kaime viršum trobų žiemą atsigręžia Vincento, Kazimiero ar Čibiro, o Švenčionių pusėj, Labanore - Vilko, Briedžio, Pelėdos ratai.

     Gamta. Gamtos gyvenimo ratas sukasi toliau. Gruodis-zylių mėnuo. Samanotoje, aukštaūgėje kriaušėje garsiai balso galimybes demonstruoja didžioji zylė, sidabro stygas šalčio nurudintame nendryne virpina mėlynoji zylė, o pamiškėje baltą uodegėlę kraipo uodeguotoji. Bepeliaujančią lapę sutriukšmavusi išduoda juodmargė šarka. Prasideda šernų kautynės. Ilgasnukiai grumiasi dėl gražuolės patelės, už vietą po saule, po ąžuolais... Iki šiol vienišiai, stambūs kuiliai „prisisvajojo" klajodami po baltamiškius, tad pradeda sekti patelių bandas. Pirmiausiai išvaiko antramečius šernus. Kovotojų už sėkmę gyvenime iltys boluoja iš toli. Nuo aštrių priešininko dūrių apsaugo sustorėjusi lyg šarvas oda (mūsų protėviai jų odą naudodavo skydų gamybai). Tuo pat metu savo puošnias, daugiašakes, bronzines karūnas meta briedžiai. Pirmiausia - stambūs, subrendę žvėrys. Deja, jų kasmet mažėja: padirbėjo medžiotojai, o labiausiai-brakonieriai. Ežero duburyje snūduriuoja šamai - tik vos krutantys ūsai primena besiraitančius sliekus. Jie apgauna ir į didžiulius šamo nasrus atvilioja praplaukiančius ešeriukus, kuojas, gružlius. Net nesuspėję suprasti, kad yra apsigavę, jie būna sumalti šamo nasruose lyg didžiulėje mėsmalėje...

     Daug dėmesio gruodžio mėnesį skiriama ilgaamžėms girių gyventojoms - eglėms. Jos gyvena iki 500 metų. Nors eglė laikoma amžinai žaliuojančiu, nemetančiu spyglių medžiu tai - apgaulė. Mes net nepastebime, bet ši puošeiva kas 3 - 9 metai atnaujina savo drabužį, todėl ji visuomet sodrios, žalios spalvos. Eglės suknia tarsi dvigubo mezgimo: šviesūs nėriniai pinasi su tankia ūksme. Kol jos jaunos, visiškai netrokšta saulės. Dažnai eglė vadinama ir muzikos medžiu: iš jos daromi smuikai. Smuikus gaminantys Aukštaitijos meistrai juos meiliai vadina smuikėmis... Tautosakoje tai žemės jėgas parodantis ir simbolizuojantis medis. Ji buvo naudojama beveik visose šeimos ir kalendorinėse šventėse. Per vestuves Aukštaitijoje iš eglės jauniesiems buvo daromas sodas (pakabinama obuolių, riešutų, puošiama kaspinėliais), nes buvo manoma, kad šiaudų sodai - vėlių, globojančių namus, būstas, o jauniesiems lemtį lemia gyvas medis. Per laidotuves jos šakelės ir šiandien išlydi į Anapus... Vėlesniais laikais daugelyje Europos kraštų, o vėliau ir Lietuvoje, buvo puošiamos Kalėdų eglutės. Eglių, kaip ir kitų spygliuočių medžių, seniau nesodindavo sodybose, nes tikėjo, kad kiemas, kuriame jos auga, niekad skolų neišsimokės...Vėliau jos atsirado šiaurinėje kiemo pusėje, kad apsaugotų sodybą nuo šiaurių vėjų.

     Šventės. Pirmoji Advento rimties pabaigą artėjant praneša gruodžio 13-oji. Tradiciniame liaudies kalendoriuje tą dieną prasidėdavo Saulėgrįžos apeigos. Tai šviesos, arba šv. Liucijos diena. Šv. Liucija III - IV amžių sandūroje Graikijoje, Sirakūzuose gyvenusi mergelė. Kankinė deginta ugnyje, žalota kalaviju. Šią legendą krikščionys sudvasino, atrado Tyrumo ir Ugnies simboliką. Senovės lietuvių mitologija byloja, kad ugnį globojo Gabija. Ilgais žiemos vakarais mūsų senoliai prie traškančios, žiežirbas beriančios balanos, židinio šviesos meldėsi deivei Gabijai: „Švinta Gabieta, užkaupta, gulėta, užkurta žibėta... Kaip numirsma, uždek mums žvakelę. Pasiremki lazdele ir eiva namučio..."

      Štai pagaliau ir Kūčių vakaras. Jam ruošiamasi dar nuo vasaros: apsirūpinama šienu, riešutaujama, spanguoliaujama. Šiam vakarui paliekami gražiausiausi obuoliai. Visą gruodį daromi žaisliukai iš šiaudų, gilių, kaštonų. Prieš Kūčias maldavo šviežių miltų duonai. Kai kur kaimynai ir namiškiai vieni kitų atsiprašydavo. Vyresnieji broliai parnešdavo eglutę, na, o šeimininkės visą dieną gamindavo maistą namiškiams. Krosnį kurdavo net du kartus: ruošdavo maistą vakarui ir šventėms - Kalėdoms. Visos pirkios kvepėdavo... O ką valgydavo tą dieną moterys? - niekas nežino... Gal jos iš tikro nieko nevalgydavo, bet kaip skaniai paruošti maistą jo neparagavus?.. Sutemus visi eidavo į pirtį (pirma vyrai, po to moterys), susitaikydavo, atleisdavo vienas kitam įžeidimus ir laukdavo patekant Vakarės. Tuomet sėsdavo prie baltai uždengto Kūčių stalo. Regis tokia krikščioniška tradicija, o tiek daug gamtameldiškų elementų... Advento rimtį, laukimą vainikuoja Kalėdų džiaugsmas - ypatingos santarvės džiaugsmas. Tiek atlaidumo kitaip mąstančiam, tiek realios pagalbos mažiau turinčiam, tiek atidos savo dvasiniam atgimimui...

     Ant slenksčio ir Naujieji. Pasakojama, kad šią naktį prisikelia mirusieji. Štai Švenčionyse, sakoma, buvęs Napoleono namas, kur jis pietavęs. Ir dabar vyresni žmonės per Naujuosius, apie dvyliktą dar kartais pamatą, kaip Napoleono šmėkla rankomis plaikstosi, komanduoja savo kariams... Labanoro girioje naujųjų išvakarėse, kurdami pirties krosnį, įmesdavo liepinę (meilės deivės Mildos medžio) pliauską, reiškiančią santarvę šeimoje, draugystę su kaimynais. Siekdami sužinoti visas žemės paslaptis, žmonės į kubilą iš anksto pamerkdavo beržo šakų. Vėliau, joms sulapojus, kai jau lyg ir pavasariu pakvipdavo, surišdavo vantą. Ja vanodavosi iki 23 valandos. (Pagal senovinį lietuvių liaudies kalendorių Naujieji metai prasidėdavo pavasarį, dabartinė šventimo forma įsigalėjo slaviškų tradicijų įtakoje, tęsiama vakarų kultūros įtakoje: mums gerai žinomas Senis šaltis virto Santa Klausu). Aukščiau papasakota tradicija - senojo tikėjimo reliktas. Kiti metai, kiti lapai.

     Mūsų fantazija Naujųjų metų nakties stebuklui suteikia laiko rakto galią: praeitis tampa tamsiosios mūsų pusės kalėjimu, o tąnakt atsiveria vartai į naujas viltis, naujas jėgas. Naujo gyvenimo iliuzija tampa tokia reali..., bet vistiek geriau tikėti nei netikėti niekuo... Šiomis švenčių dienomis sveikiname vienas kitą, linkime laimės ir sėkmės, to paties tikimės iš kitų. Tas laikas - lyg apsivalymo filtras, takoskyra, atskirianti praeitį ir ateitį. Ateitis tampa lūkesčiu. Prabėgusiuose metuose paliekame nuoskaudas, praradimus ir keliaujame į naujų tikėjimų fiestą.

    Darbai: Nuo Kalėdų iki Užgavėnių - mėsiedas. Pernykščiai darbai pabaigti, šiųmetiniai nepradedami. Įdomus mūsų tautos paprotys: lietuvis ne dieną pradėdamas, bet eidamas valgyti pusryčių prausdavosi. Kiekvienas norėjo sočiai gyventi. Gyvulius skersdavo prieš šventes, kad šventėms užtektų ir darbymečiui liktų. Skerdžiama, dažniausiai, per mėnulio pilnatį (kad lašiniai nesusitrauktų), arba jaunatyje (kad mėsa būtų skalsi). Retai kada kiaulę skersdavo sodybos šeimininkas. Kiekvienas kaimas turėjo savo kiauliavertį (rezniką), kiaulių skerdiką profesionalą. Tą pagarbią profesiją (šį žmogų sodindavo svečio kėdėje, įduodavo skerstuvių) tėvai perimdavo iš senolių, vaikai, iš tėvų. Vyžuonose, Dambravoje, Vastapuose (Utenos apylinkės) du šimtmečius gyvavo kiauliaverčių Žvironų, Smalekių dinastija. Gerbdavo žmonės ir skerdžiamą gyvulį, netoleruodavo žiaurumo. Kiaulė buvo skerdžiama peilio dūriu į širdį po priekine koja. Doroti paskerstą kiaulę padėdavo šeimininkas, jo sūnus ar senolis. Šeimininkė išvirdavo kraujinės sriubos, plaučių, kepenų, kauliukų. Iš rūsio atnešdavo raugintų kopūstų, agurkų, kitokių gardėsių... ir keptą žąsį (gausybės simbolį), nes buvo tikima, kad žąsis prieš skerstuves padeda auksinį kiaušinį...

       Iš mėsos burdavo orus. Jei lašiniai plaštakos storumo, bus gili ir speiguota žiema; jei balti - gerai žydės sodai; rožiniai - pavasaris bus šaltas. Jei širdis - kriaušės formos, sodai nuo vaisių links; skilandžio formos - bus mėsingi metai, gerai augs prieauglis. Taukai - raukšlėti, metai bus blogi. Kiaulės snukis - riestas, puodas mėsos pilnas. Užpakalinis kumpis - storas, orai keisis. Mėsos pagardinimui naudodavo kadugio uogas. Jų rinkimo metas - gruodžio mėnesį.

      Kaime stiprios emocijos niekad nesutilpdavo tarp keturių sienų. Žmogaus suartėjimas, susivienijimas su gamta, lyg susitaikymas su savimi. Gamta mums siūlo dvasios pusiausvyrą. Jos matai, jos grožis, jos didybė, jos laiko ertmės leidžia savus jausmus, savas gyvenimo peripetijas įstatyti į Dievo sukurto pasaulio kontekstą. Žmonės praeitame šimtmetyje ir net dabar taip niokoja savo pasaulį ir drauge vienas kitą, kad visos fantastų prognozės vis didėjančiais mastais artėja prie kasdienybės realijų. Mums reikia į tai tik įsiklausyti, kilti, keisti, keistis patiems ir ilgai bei laimingai gyventi.

      Paruošė Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
+11 C
82 %
- 3.1m/s
739mm. gs. st.
(03.12 - 03.20)