Ru
 
televizija internetas laikraščiai paslaugos kontaktai
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 01  Lapkritis-paskutinis rudens mėnuo

Lapkritis-paskutinis rudens mėnuo. Paženklintas vėjo, lietaus plakimo, rūkų, pirmojo gruodo sidabro ir sniego lopinėlių. Labanoro apylinkėse apie šį mėnesį kalbama taip: „laikas margas, kaip šarka ar kanapėta višta marga... Nei žiema, nei ruduo, nei diena, nei vakaras..." Šimonių girios pakrašty sako, kad „lapkritis-rugsėjo anūkas, spalio sūnus, gruodžio brolis". Senovėje šis mėnuo buvo vadinamas vėlių, priešžiemio, linabrukio, jaujinio, žąsiaplėšio, balaninio, rugdygio, gruodinio vardais.

      Dangaus dovanos. Tyli tapo geltonus, purpurinius lapus išžarsčiusio rudens dangaus erdvė. Išringavo gervės, išgirgsėjo žąsys. Viršum rūkais apsigobusių miškų liko kabėti žvaigždėmis žėruojantis Paukščių takas. Kiek aukščiau, tolybėje žiba pats nuostabiausias dangaus stebuklas: jau senovėje gyvenusių žmonių pastebėta dviguba eldija, plaukianti Paukščių taku. Šią gražuolę astronomai vadina Kasiopėja. Pasak legendos, Etiopijos karalienė, kuri nuoga prieš veidrodį puikavosi savo nuostabiu kūnu, per puikybę ir šią kvailą silpnybę vos neprarado savo žavios dukros Andromedos. Dievai užsirūstino. Karalienei vietos beliko tik pintinėje, kuri kas pusę metu apvirsdavo. Astronomai kadais rašė, kad karalienei Kasiopėjai svaigsta galva, todėl krepšys laikas nuo laiko apvirsta dugnu aukštyn. Vargšelė kabinasi į meldų pintinės kraštus, žada dievams amžiną kuklumą ir nuolankumą. Kiekviena tauta vis kitaip mato šį šviesulį. Rusų artojai jame įžiūrėjo pjovėjus, lietuviai senovėje jį vadino keistu Jukštandžio vardu.

      Darbai.Ruošiantis pasitikti juodąjį rudens mėnesį-lapkritį-iš anksto buvo pasirūpinama duona, pašarais arkliams. Iškuliama rugių, kviečių, avižų, žirnių. Kviečiai-pyragui, miežiai-alui, avižos-arkliams, kurie netrukus sunkiai dirbs miškovežyje. Tokiu metu senajame Lietuvos ūkininko kieme darbų netrūkdavo. Vyrai kanapines, linines virves sukdavo, kanapinius tinklus poledinei žūklei ruošdavo, naujus megzdavo. Seniokai grėbliakočius, verpstes droždavo, kubilus, rėčkas darydavo. Būtiniausiai reikėdavo liepinį lovį skerstuvių mėsai sūdyti išskaptuoti. Nuo senų senovės kaimas gulėsi ir kėlėsi su gaidžiais. Gaidys buvo tvarkos sergėtojas. Jo atvaizdą, tikriau du besikapojančius gaidžius išpjaudavo uosio, ąžuolo lentoje. Šiame ženkle mitologas prof. Norbertas Vėlius įžvelgė šaltąją ir šiltąją metų pusę, metų laikų priešpriešą.

      Gamta. Tautosakoje vilkas-vienas iš dažniausiai minimų gyvūnų. Daugeliui jis-baisiausias žvėris, apipintas priežodžiais, mįslėmis, legendomis. Lietuvoje vilkai gyvena jau keli tūkstančiai metų, dar tuomet, kai čia buvo tundra. Rašytinių šaltinių apie XIV-XVIII a. vilkų gausumą Lietuvoje-maža. 1848-1852 m. Kauno gubernijoje sunaikinta 1300, o Vilniaus apie 2000 vilkų. Iki I-ojo pasaulinio karo vilkų liko mažai. Po antrojo pasaulinio karo vilkų net padaugėjo, nes buvo atimti šautuvai ir nebuvo kuo medžioja. 1948 m. priskaičiuota 1723 vilkai, bet intensyviai juos naikinant iki 1960 m. liko vos 100. Vilkai-stiprūs, greiti, ištvermingi žvėrys. Vydamiesi grobį jie išvysto iki 60 km/val. greitį, išbadėję per naktį nukeliauja 50 ir daugiau kilometrų. Priekinės kojos ilgesnės už užpakalines. Eidami užpakalines kojas deda į priekinių pėdas, pėdina vorele. Sveria 34-65 kg, patelės-24-51 kg. Vilkai- ne šunys. Jie niekada neužriečia uodegos-ji išsitiesia tik bėgant. Poruojasi sausį-kovą, o jau balandžio-gegužės mėnesiais atsiveda 1-9, apie 350-450 g sveriančius mažylius. Jauniklių uodegų galiukai-juodi (tai juos ryškiai skiria nuo lapiukų). Pora savaičių vilkė nepalieka jauniklių, ją maitina vilkas. Vilko dienos maisto norma- 2-3 kg mėsos. Maisto perteklių jie atryja. Susiporavę vilkai nesiskiria apie 20 metų. Iš naujo poruojasi tik vienam žuvus. Vilkai gudrūs- avis velka užsimetę ant kupros, kiaules varosi įsikandę į ausis, puldami arklius išsimaudo vandenyje, išsivolioja smėlyje ir purtydamiesi stengiasi juos apakinti...o gal tai medžiotojų legendos...

      Minėtinos dienos. Lapkričio 1-oji-graudus ir nuoširdus prisiminimų laikas. Tai išėjusiųjų atminimo ir paminėjimo dienos, išmaldų dalijimo ir mišių užpirkimo laikas. Ir dabar miršta mūsų giminės, draugai, mes jų gailime, bet nauji potyriai juos greitai atitolina nuo mūsų. Šiuolaikinis gyvenimo tempas skatina rūpintis gyvenimu ir nepalieka laiko pasiruošti netektims ir mirčiai. Lapkričio 2-ąją-Vėlių vakarą- visi gyvieji aplanko mirusiųjų miestus-kapines. Sutvarkytos ir išpuoštos kapinės sutviska ištisa ugnelių jūra. Tai gyvųjų bendravimo su savo mirusiaisiais diena. Gaila, kad tik kartą per metus jie mūsų taip realiai pajuntami... Tik nuo praeito amžiaus pradžios kapus imta ypač prižiūrėti, puošti tokiomis pačiomis, kaip sodybų darželiuose gėlėmis. Seniau kapines stengdavosi įrengti kalvose, jose mirusiems sodindavo beržus, liepas. Tarpukario metais kapinaites apjuosė eglaitėmis. Pastaraisiais dešimtmečiais paplito tujos, kadagiai. Iš ikikrikščioniškų laikų yra užuominų, kad jas būdavo nurodoma aptverti akmenine tvora, tai buvo populiaru ir vėliau. Istoriniuose šaltiniuose minima moteriška būtybė Velona, kuri apibūdinama kaip mirusiųjų deivė. Ji būdavo kviečiama į apeiginę puotą. Dar XVI a. šaltiniai šias dienas vadina Ilgėmis. Vėlinių šventumo krikščioniškosios tradicijos pradžia siekia 610 metus, kada popiežius Bonifacas IV paskelbė visų Šventųjų šventę. Popiežius Grigalius IV 998 metais šią šventę dar papildė specialiai mirusiųjų pagerbimui skirta diena- lapkričio 2-ąją. Iš esmės abi šios dienos susilieja į bendrą pagarbos pareiškimo visiems mirusiesiems-Vėlinių šventę. Lietuvoje labai gilios mirusiųjų pagerbimo tradicijos, tad atsižvelgiant į tai, ne tik valstybinės institucijos, bet ir atitinkamų vietovių bendruomenės turėtų daug griežčiau vertinti kapinių vagis, žmones netvarkančius savo artimųjų kapų.

      Lapkričio 3-oji- šv. Huberto, medžiotojų globėjo diena. Mūsų kraštai miškingi, juose gausu žvėrių ir vos ne tiek pat juose medžiojančių. Senojoje Lietuvoje medžiotojų globėja buvo Medeinė: moteris vyro veidu. Yra labai gražių jos pagerbimo tradicijų, būtų prasminga, kad medžiotojai nepatingėtų medžioklėse naudoti senuosius ritualus. Na, bet šiandien kalbame apie šv. Hubertą. Čekijos, Prancūzijos, Vokietijos katedrose, jo vardu pavadintose bažnyčiose aukojamos mišios. Tai originalios, unikalios mišios. Jose aidi medžioklės ragai, tarška tarškynės, trimituoja geriausi medžiokliai. Šventinami medžiokliai, ginklai, šunys. Fransua Hubertas gimė Prancūzijoje hercogo šeimoje apie 655 metus. Jaunystėje mėgo bohemišką gyvenimą, lėbavo puotose, kovėsi turnyruose, medžiojo. Senatvėje Ardėnų kalnuose ant neprieinamų uolų pastatė vienuolyną ir užsidarė jame atgailai. Bet...medžioklės nemetė. Netrukus vienuolynas labiau priminė šunidę nei atgailos namus. Čia vienuoliai augino šunis ir išvedė veislę, vadinamą Huberto skaliku (dabar ši veislė vadinama bluthaundo vardu). Vienuolis Hubertas vieną Didįjį penktadienį sužinojo, kad netoliese ganosi dešimties šakų karūna pasipuošęs elnias. Jis nieko nepaisydamas išjojo į medžioklę. Medžioklė užtruko. Tik vakare jis pamatė gražuolį elnią. Nušokęs nuo balto žirgo norėjo sviesti ietį, kurios antgalis buvo iš damasko plieno. Įvyko stebuklas: Hubertas suklupo. Nušviestas vakaro žaros tarp elnio ragų sušvito kryžius. Tai buvo paskutinė Huberto medžioklė. Sekdamas paskui elnią, jis užkopė į Ardėnų kalnus ir ten, oloje, kaip atsiskyrėlis išgyveno septynerius metus. Už pamaldumą buvo paskirtas Mastrichto ir Liuticho vyskupu. Tolesnį gyvenimą paskyrė vargšų ir našlių globai. Mirė 727m., palaidotas belgų bazilikoje netoli Nemiūro miesto.

       Medžiotojai taip pat ir puikūs kulinarai. Anksčiau žvėriena buvo vienas iš pagrindinių patiekalų. Štai apie 1931m. Ignalinos rajone buvusiame Kazitiškio dvare ruošdavo šerną „iš šieno kupetos". 3-5 kg šernienos, kuokštas gero, jauno pievų šieno su kvapiom žolėm, sauja džiovintų jonažolių, laukinių mėtų, 1 viksvelė stumbražolės. Norimą kiekį mėsos išmirkydavo vandenyje su actu (2 paras). Surištą į drobės gabalą mėsą įdėdavo į prikaistuvį ir užpildavo šaltu šaltinio vandeniu, įdėdavo šieną, kitas žoles. Užvirus vandeniui mėsą dar kiek pavirdavo, išimdavo ir įdėdavo į troškintuvą, užpildavo juodu alumi. Troškindavo kol suminkštės. Supjaustytą mėsą dėdavo į „kupetą", puošdavo žalumynais ir iš moliūgo išpjaustyta Huberto karūna. Patiekalą pagardindavo prancūziško vyno padažu.

      Lapkričio 11-oji-šv. Martyno ir šv. Klemenso dienos. Šv. Martyno vardas tradiciniame liaudies kalendoriuje siejamas su valstietiškųjų vasaros darbų pabaiga. Ši diena turi savo priešpriešą-šv. Jurgį (IV.23). Per Jurgines gyvuliai išgenami, per Martyną suvaromi į tvartus. Mieliausia ši diena būdavo piemenėliams, kenčiantiems rudens darganas. Jie švęsdavo ožio šventę. Galulaukėje išsirinkdavo balčiausią (sniego simbolį) beržą, kad kuo greičiau „prišauktų" sniegą, nes tuomet nebereikėdavo ganyti. Apie beržą-vilties medį- triskart apvesdavo baltą ožką (ožka-žiema, ožys-pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę). Du piemenys vesdavo ožką, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Tą dieną ant laužo kepdavo 12 kiaušinių kiaušinienę, žaisdavo (panašiai kaip per Sekmines ganiavai prasidedant). Šią dieną ties tvarto slenksčiu paridendavo akmenį ar kaladę su geležiniais virbais, kad vilkas pilvą persismeigtų. Šv. Martynas-metų sąžinė. Šią dieną visas kaimas kerdžiui, kalviui, malūnininkui, rymoriui (pakinktų meistrui), kromelninkui, kūdikių pribuvėjai „atpildavo grūdų". Tądien atsiskaitydavo su samdiniais, dvaru, atiduodavo skolas. Per šv. Martyną buvo renkami kaimo vyresnieji, krivūlės nešiotojas, garbės teisėjai. Dar senesniais laikais tą dieną pjaudavo ir aukodavo juodą gaidį. Tai buvo padėka už rudens gėrybes.

      Tą pat dieną žvejai švęsdavo šv. Klemenso dieną (priešprieša šv. Juozapo). Liaudies kalendoriuje ši diena laikoma vasaros ir rudens žvejybos pabaiga. Paežerių gyventojai ištraukdavo valtis sausumon, smaluodavo jų dugnus pavasariui. Prie stulpo prikaldavo išdžiovintą lydekos galvą, nuo liepto nuskandindavo šamo ūsą. Susirinkę pakrantėje žvejai virdavo visų ežeruose gyvenančių žuvų žuvienę, Labanore troškindavo lydekas. Šv. Klemenso diena bažnytiniame kalendoriuje skiriama atminti ketvirtąjį Romos popiežių, šv. kankinį. Ištremtas į katorgą 102 metais jis buvo nubaustas mirtimi-paskandintas pririšus prie laivo inkaro.

      Lapkričio 23-oji-Lietuvos kariuomenės diena: mūsų krašto gynėjų šventė. Kariai tądien, dažniausiai, demonstruoja savo gebėjimus, techniką. Man kartais atrodo, kad daug prasmingiau būtų aplankyti piliakalnius, pagerbti tuos, kurie kūrė Lietuvos valstybę. Tai ne tik pilietiškai auklėtų jaunimą, bet ir įprasmintų kario, gynėjo sampratą, pakeltų jų istorinę vertę. Pridėtų daug pliusų vyriškajai savivertei.

      Lapkričio 25-oji-šv.Kotryna. Tą dieną pradėdavo kirpti avis. Buvo manoma, kad vilna bus geresnė nei vasarinė ar žiemą pakratų prisivėlusi. Daug kur tikėta, kad šv. Kotryna padedanti (jei yra to prašoma) vyrams gauti gerą žmoną, gelbsti nuo senbernystės. Sprendžiant iš Lietuvos dvarų XVI-XIX a. inventoriaus surašymų, Kotryna buvo vienas populiariausių vardų šalyje.

     Lapkričio 30-oji-šv, Andriejaus ir Advento pradžia. Liaudies kalendoriuje nuo seniausių laikų Adventas buvo laikomas riba tarp praeinančių ir ateinančių metų. Krikščioniškajame pasaulyje tai laukimo laikotarpis, tikintis sulaukti gelbėtojo iš vargų, iš nevilties. Jis tęsiasi iki Kalėdų. Artėjanti metų pabaiga verčia galvoti apie ateitį, apie tai, kas kiekvieno laukia. Kaip tik lapkritį prasidėdavo ne tik būsimųjų orų, bet ir vedybinės laimės būrimai. Kaip minėjau, vaikinai laimės prašydavo kreipdamiesi į šv. Kotryną, o merginos-į šv. Andriejų. Merginos tikėjo, kad tą vakarą prieš einant miegoti reikia suvalgyti silkę (o dar geriau-tris): naktį tikrai prisisapnuosiąs vyras, nešantis atsigerti. Tai ir bus tas lemtasis... Kitos tądien merkdavo vyšnios šakelę ir laukdavo jos sužydėjimo per šv. Kalėdas. Žiedelis pranešdavo, kad ateinantys metai bus lemtingi ir ji ištekės... Dar kitos kanapių sėklų aplink lovą ar nuo lovos iki šulinio priberdavo. Paskui drąsiausios sėsdavo ant žarsteklio (geriausiai nuogos) ir „jodavo" apie šulinį... Taip tikėjo per mėsiedą ar pakalėdžiu piršlius prisišauksiančios... Visi burtai buvo siejami su tamsa, paslaptimi, metų virsmu, vėlių artumu kam nors keičiantis. Vėlėms pasivaišinti, tikintis jų pagalbos, ir buvo skirti visi kanapių ar aguonų barstymai, o nuogumas-tiesioginis sąlytis su motina gamta, apie krosnį rikiuojami rakandai, kaip pvz, žarsteklis-jau raganų, kerėtojų įrankis.

      Burtai burtais, bet gerai paanalizavus savo gyvenimą, kažko atsisakius, su kažkuo susitaikius, gal iš tikro pradės sektis... Nepatingėkime paanalizuoti save, nes metai tuoj baigsis...

      Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
+12 C
82 %
0.9m/s
739mm. gs. st.
(03.12 - 03.20)