Ru
 
televizija internetas laikraščiai paslaugos kontaktai
   
 
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 01  Spalis sveikina į namus grįžtančias vėles

     Prasidėjo antroji rudens pusė. Šalnos nuraškė gėles, tačiau žiedų grožiui savo spalvingumu nenusileidžia miško paklotė. Medžių ir krūmų spalvos ryškios ir kerinčios. Visa rudens spalvų gama puikuojasi klevai. Auksu tviska beržai, liepos, kaštonai. Palankiausias metas sodinti vaismedžius, uogakrūmius, dekoratyvinius krūmus ir miško medelius. Rudens metas dosnus žvejams. Atvėsus vandeniui geriau pradeda kibti vėgėlės, kimba ūsoriai ir kuojos. Spalio vidurys – pats žąsų traukimo į pietus metas, o iki mėnesio pabaigos mus paliks paskutiniai sparnuočių būriai. Kartu su derliumi iš laukų sugrįžta ir protėvių vėlės, ten globojusios pasėlius ir jų brendimą. Prisimenami visi šeimos mirusieji, lankomi ir tvarkomi kapai. Senovės lietuviai vėlėms gamino tamsius patiekalus: jukas, vėdarus su krauju, šiupinius, barščius, grikių košę, pupas. Svarbiausias vėlių valgis – gaidys. Jį virdavo su kruopomis. Palikdavo tik džiovintą skiauterę, kad ir numiręs gaidys vėlėms giedotų. Gudų girioje bičių kopinėtojai – bartininkai iš 100 drevių – barčių, vieną palikdavo bitininkų vėlėms pasmaguriauti. Visą mėnesį iki vėlinių gyvieji bendraudavo su „dūšelėmis", net pirtyje joms palikdavo kubilą šilto vandens, drobių, vyžų ir giros. Šventadienį palikdavo atlapas kluono duris, kad senolių vėlės prisiliestų prie gubų – neiškultos duonelės. Apie artėjančią žiemą spėdavo spaly: jei spalis ūkanotas – žiemą bus daug sniego; jei ant ąžuolo daug gilių – žiema bus šilta; jei žąsys skrenda aukštai – bus ilgas ruduo.

     Dangaus dovanos. Rudens dangus turi nemažai lemtingų ženklų, kuomet saulė jau yra pasukusi žiemop. Svarstyklės, skorpionas, šaulys – rudens Saulės ženklai. Ruduo Rytų filosofijų teigimu, trijų pasaulio stichijų: oro, vanens, ugnies pasikeitimo metas. Rudens dangus žvaigždžių prisnigtas. Per voratinkliais apibarzdojusius eglynus tyliai rieda Grigo Grigaliaus ratai. Didieji Grįžulo ratai – lietuviškas žvaigždyno pavadinimas. Anglams jis – Čarlio vežimas, Kinams – karaliaus vežimas, Prancūzams – Dovydo vežėčios, mat karalius Dovydas kadaise mirusiųjų vėles į Rojų gabendavęs. Rusijos šiaurėje – tai po sniegynus trijų brolių, trijų seserų vaikytas elnias dangun nušuoliavęs. Mongolai žvaigždyne įžiūrėjo septynis išminčius, kirgizai – septynis plėšikus. Indijoje tai septyni lokiai, o senovės Romoje – septyni jaučiai. Populiariausias pavadinimas – Didžioji lokė. Lietuvoje į kluonus, svirnus atsisukę Grigo ratai – geras ženklas, lemiantis pilnus aruodus, gyvulių gausybę, ramybę namuose.

     Gamtoje. Tai vienur, tai kitur girdisi alsus briedžių stenėjimas – rujos meto atodūsiai. Miško karaliai pradeda nerimauti, ieško patelių ir vis šaukia: uoch-uoch. Seniau žmonės tikėjo, kad ne tik briedžiai, bet ir elniai yra žmonių giminaičiai bei globėjai. Šie žvėrys Lietuvoje pradėjo gyventi vos pasibaigus ledynmečiui. Tarp kitų kanopinių žvėrių šuoliavo ir taurieji elniai, kurių vedlėmis buvo patelės. Žinomos apeiginės lazdos su jų galvomis, dantys naudoti amuletams. Ar tik ne tada žmonės sukūrė nepaprasto grožio dainas apie juos? Bet neribotas jų medžiojimas privedė prie skaudžios pasekmės – XIX a. pradžioje jie beveik išnyko. Dvarininkas G.Naryškinas juos atvežė iš užsienio ir įveisė Žagarės girioje. Brangiausias elnio ginklas ir medžiotojo laimikis – ragai. Patinai dvigubai didesni, pasipuošę ragais. Juo patino ragai geresni, tuo tvirčiau jis laikosi kaimenėje. Dvarininkai iš ragų darėsi baldus savo dvarams.

     Ne tokia didinga, bet labai žavi yra stirna. Nors dažnai jas matome, bet mažai apie jas žinome. Šios grakštuolės šuolis- net penki metrai. Stirnos mėgsta savo teritorijas ir tarpusavio draugystę, nes gamta joms dovanojo liaukas, ragus. Stirnų snukučiai, kaip ir šunų, drėgni, nes odoje esančios liaukos išskiria skystį. Kam? Vieni mano, kad geriau pajustų vėjo kryptį. Žemiau kulno, kojų kanopų raukšlėse, kojų tarpupirščiuose, stirnų ragų „šaknyse" taip pat yra liaukų. Kai stirnos praeina žole – lieka skysčio kvapas, žymintis jų takus. Geriausias stirnų jutimo organas – klausa. Stirnos gyvena 6-8 metus, sveria apie 20 kilogramų. Ragus meta spalio – lapkričio mėnesį. Šių žvėrių maisto racionas – 250 augalų rūšių. Stirnos moka „loti", patelės vaikus šaukia cypimu, o kai pajunta pavojų trepsi priekine koja. Radę miške stirniuką, neskubėkite jo tempti namo. Jo mama greičiausiai jus stebi. Atminkite, kad miškas, laukai – jo gimtinė ir tėvynė, o kad ir kaip gerai jį prižiūrėsite, anksčiau ar vėliau vienam kieme nebesutilpsite.

     Darbai. Taip ir žygiuoja spalis su aukso rudens vėtromis. Vis labiau plinka medžių šakos, kaip su vilioko gyvenimu pamažu atsisveikinančio galva... Kodėl šis mėnuo mūsų krašte vadinamas spaliu ar želdinių mėnesiu? Pats laikas sodinti naujus sodus, miškus. Daugelyje kraštų jis tik ‚aštuntasis" metų mėnuo: October, oktiabr. Istorikas L.Jucevičius mano, kad „spalinis" mūsuose todėl, kad tuo metu pas mus mindavo linus. Spalis – linamynio metas. Daug laiko ir darbo lietuviams atimdavo linas – rugsėjy rauni, spaly – mini. Šiandienos žmogui linamynio žodis, kaip ir spalis, nieko nesako. Daugelis jau nėra nei lino, nei jo medienos – spalių matęs. Ypač miestiečiai. Mėnesio vardas yra susijęs su vienu svarbiausių ir sunkiausių, bet jaunimo labai mėgtu – linamynio darbu. Mat linas – augalas, kuris ir rėdęs, ir iš dalies maitinęs. Praeidavo daug laiko kol iš lino buvo išaudžiamas audinys, tinkamas drabužiams siūti. Moterims linus nurovus, buvo nukuliamos galvutės su sėmenimis. Vėliau stiebeliai buvo sumerkiami į vandenį linmarkoje, kad jų viduryje esanti mediena atsiskirtų nuo pluošto skaidulų. Tik gerai atsiklojėję ir išmirkyti linų šiaudeliai jau tikdavo mynimui. Prieš minant juos reikėjo jaujoje ar pirtyje išdžiovinti, kad mintuvais daužomi šiaudeliai sulūžtų, kad iš pluošto iškristų spaliai. O kokie dulkių, spalių debesys tuomet kildavo... Linų Lietuvoje buvo auginama daug – sau ir parduoti. Spalių susidarydavo didžiulės krūvos. Bet jie taip pat gamtos dovana ir žmonės mokėjo juos naudingai pritaikyti ūkyje: jais užpildavo pirkios lubas, kad būtų šilčiau, maišė į iš molio krečiamų pastatų statybinę žaliavą, pagaliau, jais net krosnis kūrendavo.

    Aukštaitijoje per bobų vasarą prasidėdavo bulviakasio talkos. Dažniausiai kasdavo moterys, rinkdavo vaikai. Vyrai tampė drobinius ar liepų karnų maišus, vežė bulves į rūsius, kaupus. Per bulviakasį prie talkos stalo šeimininkė kviesdavo keturis kartus. Pačioje ankstybėje – bulvių košė su spirgais, kokorai. Priešpiečiams: lauže keptos bulvės su rūgpieniu, saldžia grietine. Pietums: kopūstienė, barščiai virti su lašiniais, džiovintais baravykais, rūkytu kiaulės kulnu (karka), papjaustydavo sūrio su medumi, dešros, skilandžio, rūkytų lašinių. Duodavo ir taukuose užkonservuotos žąsienos. Vakarienei būtinai turėjo būti bulvių plokštainis (kugelis). Dabar bulviakasiai paankstėjo: skuba mūsų laikas, keičiamės – juk ir voveruškos anksčiau buvo laikomos rudens grybu...

     Šiandien mes žinome tik duoninę girą. Mūsų senoliai užraugdavo daugybę girų: saldžių, rūgščių, karčių. Jas gamindavo iš džiovintų obuolių, laukinių girios apynių, kriaušaičių, kmynų, spanguolių, bruknių, gudobelių, erškėčių, gilių miltų, juodos duonos. Aukštaitijoje beveik kiekvienoje paežerės pirtelėje stovėdavo medinis kubilas su gira. Ją pasisemdavo mediniu (klevo, liepos, beržo) kaušu. Kaušą giros nuliedavo ir ant įkaitusių pirties akmenų. Paskutiniai rudens mėnesiai kaime būdavo sunkiųjų darbų – bulviakasio, linamynio, javų kūlimo metas. Suprakaitavę, darbuose išsimurzinę ir išsipaišę kaimo žmonės pirtį kūrendavo kas savaitę. Prausdavosi, sako, iki pirmųjų gaidžių, nes vėlai į pirtį ateidavo. Pirmiausia prausdavosi moterys, nes jų, grįžusių iš klojimo, jaujos, laukdavo namų ruoša. Pirtyje gira (ypač daryta iš apynių) jaunos moterys, mergaitės plaudavo galvą. Plaukai pasidarydavo švelnesni, įgaudavo blizgesį. Darbuose ištroškę gerdavo obuolinės, kmynų giros. Spanguolių, bruknių girą gerdavo vietoj vaistų – karščiuojant ar virškinimui sutrikus.

     Per gausias talkas žmonės labai pavargdavo, bet vis tiek stengdavosi pramogų prasimanyti. Tuo metu ir vyrų, ir moterų liežuviai paaštrėdavo. Kadangi ruduo – vestuvių metas, tad daugiausia kliūdavo nuotakoms, žmonoms, meilužėms. Minčios, Saldutiškio, Linkmenų apylinkėse kraštotyrininkai štai ką užrašė: „Dukrelės geros, martelės žavios, mergelės meilios, karštos, iš kur tos prakeiktos bobos?", „Dieną – peiliai, naktį – meiliai", „Išsimergavo ir dar vyrą gavo", „Meilė su protu susikibę nevaikšto", „Netikėk vyro meile ir šuns snauduliu", „Norėjo pumpuruotos (su gražia krūtine), gavo bobą lentą‘. O jei kas norėjo gauti duonos riekę žąsies taukais teptą, reikėdavo kuo daugiau žmogui pritaikomų žąsies savybių išvardinti: „Gavo žmoną baltą kaip žąsį, riebią kaip žąsį, kvailą kaip žąsį, minkštą lovoj kaip žąsį...."

     Maža šį mėnesį žymesnių bažnytinių ir kitokių švenčių. Dažnai vakarais šeimose buvo kalbamas rožančius šv. Mergelės Marijos garbei, nes visas spalis būdavo skiriamas jai pagerbti. Spalio 1-oji diena skirta muzikai, 2-ąją katalikų bažnyčia švenčia Angelų sargų dieną – dabar tai – poilcijos šventė. Pirmąjį spalio savaitgalį su profesine švente sveikinami pedagogai. Spalio 28 – oji Šventųjų Simono ir Judo diena, vyksta Simajudo turgūs. Tai bene didžiausi rudens turgūs, juos anksčiau žinojo visa Lietuva.

     Ilgėjantys vakarai kviečia susikaupti, pamąstyti: apie protėvius, apie save čia, šioje Žemėje. Kaip postūmis tam galėtų būti a.a. profesoriaus Česlovo Kudabos jau gyvenimo saulėlydyje parašyti žodžiai: „Tegu laiku būna suprastas žmogaus prieš save sukurtas blogis, o supratimas tegul padeda pakilti virš savęs. Jeigu tai prasidės, žmogus supras, jog pasaulis ir gyvenimas jame ne toks beviltiškas. Gal išties žmonija, kad ir daug suvokusi, fantastiškai save pranokusi (jai taip atrodo) yra tik Didelės tvarkos, Esminės Lemties Valioje? Prasilenkti su ta Valia – nedovanotina. Juk žmonija - sąmoningoji, protaujanti Gamtos dalis".

     Paruošė Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
+1 C
85 %
0.8m/s
751mm. gs. st.
(10.19 - 10.28)