Ru
 
televizija internetas laikraščiai paslaugos kontaktai
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 01  Rugsėjis kviečia į talkas

       Kaip bekviestum vasarą – ji žygiavo ir nužygiavo... regis dar tik neseniai girdėjai gegutę... Ruduo, gelsva kepure nešinas, neužtrunka. Bangų siūbuojamas ežeran grimzta ištuštėjęs krago lizdas, graudu žiūrėti į negyvus gandralizdžius...Rudens metas iš pirmo žvilgsnio pasirodo liūdnas, bet gyvenimėlis toliau suka savo ratą. Ant šermukšnių karolių jau nusileidžia paukštelė iš šiaurės – raudonpilvė sniegena, auksinius pinigėlius mėto rudens medžiai. Nukritę lapai sudaro paklotą, taip reikalingą sėkmingam kitų metų augalų vystymuisi. Augdami augalai semiasi jėgų iš žemės, o rudenį tą jėgą gražina žemei mesdami lapus. Kad skola būtų sugrąžinta, reikia palaukti, kol lapai supus.

     Gilioje senovėje nebuvo net ir rudens sąvokos. Indoeuropiečių prokalbėje buvo tik du metų laikai: metų laikas, kai prasideda atšalimas (žiema) ir metų laikas, prasidedantis atšilimu (pavasaris). Prūsai rudenį vadino „assanis". Šis žodis nurodė, kad kalbama apie javapjūtės metą. Tad rudeniu mūsų proproseneliai vadino tik mažą dabar suprantamo rudens dalį. P.Ruigio, K.Milkaus, G.Neselmano žodynuose rugsėjis aiškinamas kaip rudens mėnuo. Lietuvoje naudojami ir kiti rugsėjo vardai: viržių, rujos, dagos, rudugio, paukštlėkio, šilinio, dagio (diego), rugio, sėjos. Panašiai liaudyje buvo vadinamas ir rugpjūčio mėnuo, o visa tai todėl, kad rugsėjo mėnesio pavadinimas įsitvirtino tik XIX a..

     Rugsėjis – tikrojo rudens pradžia. Žiemkenčių sėjos ir linarūtės metas. Rugsėjis dar barsto savo dovanas: jau galima pariešutauti, nepaliauja dygę grybai.

Dangaus šypsenos. Pasibaigė žvaigždėkritis. Dienos pradeda sparčiai trumpėti. Rugsėjo 26-ąją naktis susilygina su diena. Vyksta tas pat, kas buvo kovo pabaigoje: tik tuomet diena apsivilko Saulės apsiaustą, o dabar juodai žvaigždėtą sutemų mantiją. Paukščių tako žvaigždynai užsižiebia virš rudeninio lygiadienio kupolo. Lygiadienis Žemėje – velnynių, raganų, laumių puotų, šokių ir įvairiausių gasdinimų pradžia... Iš Ginučių ir Gaveikėnų malūnų Ignalinos krašte grįžtantį žmogų aplodavo baltas šunelis, nei iš šio nei iš to nusmukdavo vežimo ratai... Vidurkelyje pasirodydavo ponaitis lakuotais batais. Vienas ponas jodamas į Dūkšto dvarą susitiko su ponaičiu, pasivadinusiu Feliksu, jam pralošė ir žirgą, ir auksą. O, pasirodo, to ponaičio iš Taramos pelkių būta (vos ne už 50 km nuo Dūkšto apylinkių...).

     Ginučių apylinkėse apie Ladakalnį ir dabar sakoma: „Pa žimkinčių sajos, kai grūdas žamėj pradeda judėti, laistie šaknis, paraina Žamė velnia karalystėn...Prasdeda tumsasai metų laikas. Bindravima su pratėvių vėlėm, katros viešpatauja visų žiemų..." Lygiadienio rytą žvejai Lūšių, Dringio, Aseko, Linkmenų, Aiseto ežeruose užmerkdavo iš vytelių nupintus bučius. Jeigu sugaudavo 3 lydekas, tai dvi iš jų paleisdavo ežeran, kad ten su kaupu „rastusi" žuvies. Po lygiadienio nebeidavo vėžiauti, nes jei vėžiausi – jų sumažės perpus. Su lygiadieniu Labanoro, Minčios, Ažvinčių giriose baigdavosi rudeninė ančių, žąsų, tetervinų, zuikių, briedžių medžioklė. Ją atnaujindavo tik lapkričio pradžioje, per šv. Huberto dieną.

     Rugsėjo darbai. Rugsėjį daug laiko suryja tvarkymosi talkos. Protingiausia būtų nukritusius lapus kompostuoti. Tų, kurių nespėsite sugrėbti, palikite ramybėje: pavasarį apibersite žemėmis ir turėsite nuostabią žalią veją apie namus. Jai jau pasiryšite deginti, sėskite ten, kur jūsų nepasiekia dūmai. Įsivaizduokit: net paprasti, iš miško žabų sukrauti laužo dūmai turi galybę toksinių medžiagų. Juose nuodingųjų medžiagų kiekis viršija leistinas normas net 200-300 kartų. Viena valanda, praleista prie tokio laužo kenkia sveikatai taip pat, kaip 5 valandos miesto magistralėje. Didžiausias nuodas – miesto laužai. Į juos pakliūva ir bendroje krūvoje pleška polietileniniai maišai, penoplastai, kitokios sintetinės medžiagos. Šitokio laužo poveikio pėdsakus galite pastebėti net būsimuose vaikuose. Nekūrenkite tokių laužų patys ir kitiems neleiskite savęs nuodyti. Reiktų žinoti dar ir tai, kad suodžiai ir dūmai kondensuoja drėgmę. Taip prisišaukiame rūkus ir lietų.

     Riešutų gausa vėl visus vilioja miškan. Mūsų tėvai taip riešutaudavo: kol iš gliaudų (žalios kepurėlės) nesilupa – nevalia skinti, na nebent kekelę paragauti. Tikras riešutavimas prasidėdavo, kai lazdynas lapus numesdavo, t.y. kai rugsėjo pabaigoje tikros brandos sulaukdavo riešutai. Nusinešę grėblį nugrėbstydavo lapus, papurtydavo šaką ir rieškutėmis semdavo riešutus. Susėmę riešutus, lapus užgrėbdavo atgal, pažarstydavo. Jokiu būdu nevalia visos lazdyno šakos laužti: kitąmet nebus riešutų. Senoliai puikiai žinojo, kad ir taip šį medį nualindavo, nes jo šakų reikėjo meškerykočiams, ilgiems botkočiams, lankams lankeliams ir visokiems pinikams pinti. Net ir tiems darbams pjaudavo tik tas šakas, kurios labai „išbėgusios", tankymėje išaugusios, nederlios. Lazdyno medį globojo deivė Lazdona. Senajame kaime riešutai buvo prabangos dalykas, skanumynas, kaip dabar saldainiai (jei jie dar yra mūsų vaikams skanumynas)... Jei pasisekdavo surasti suaugusius į krūvą du vaisius – keimerį – reikėjo jį kišenėje nešiotis. Tai atnešdavę laimę. Norint, kad iki Kalėdų riešutai išlaikytų šviežumą, reikia juos į molinį arba šlyninį puodą suberti, sandariai uždaryti ir miltuvėje ar bulvinėje į žemę įkasti maždaug 35 cm gilumu. Įdomu dar ir tai, kad priklausomai nuo riešutų derliaus, dažniau ar rečiau, bet galime pamatyti ir jais pasmaližiauti iš šiauresnių kraštų atskridusių paukščių – riešutinių. Tai durpių spalvos rudumo, baltais taškeliais pasidabinę, kuosos dydžio paukščiai juodais sparnais ir uodega bei baltu pauodegiu. Jos – slapukės, minta riešutais ir gilėmis. Savo gurklyje riešutinė gali nešti net 10 gilių, tad kiekvienas jos skrydis nuo laukų į mišką yra nemažas indėlis gamtai. Taip jos sėja ir plečia mišką.

     Rinkdamas rudens dovanas, dažnas prisimena garsų mokslininką Adomą Hrebnickį. Savo numylėtame dvarelyje Ignalinos rajone šalia Dūkšto – Rojuje, jis įveisė nuostabų sodą. Visoje turėtoje žemėje jis įveisė sodą: po 100 medžių į kvartalą. Medeliai skiepyti ūgliais, atvežtais iš Lenkijos, Zelesčikų, Rygos, Kijevo, vidurinės ir šiaurinės Rusijos ir net Amerikos. Labai įdomios laukmedžio kolekcijos, kurias atgabeno iš Sibiro ir Kinijos. Tai vienintelis toks turtingas ( o gal tiksliau – nykstantis?) pomologijos sodas Lietuvoje. Jis išaugino daug naujų veislių vaismedžių. Žymiausieji: Hrebnickio renetas, Beržininkų ananasas, Jono pepinka, A lia Napoleon (karališkieji obuoliai), ilgai išsilaikančią rūšį, meiliai vadinamą lietuvos mergele Julyte. Profesoriaus Hrebnickio praktinį palikimą vainikuoja ir gilios mokslo studijos šia tema. Jis paliko per šimtą išleistų stambių veikalų ir apie šešis tomus nespausdintų darbų.

     Gyvūnai. Ruduo asocijuojasi su jo gėrybių kaupėja – vovere. Gamtoje voverės – guvūs žvėreliai, gerai laipiojantys po medžius, besikarstantys ant plonų šakų, šoliuojantys nuo medžio ant medžio. Sunku pasakyti, nuo kada voverės gyvena Lietuvoje. Jų kaulų rasta vėlyvojo neolito (III - II tūkst. m. pr. Kr.) stovyklavietėse. Kasinėjant piliakalnių kultūrinį sluoksnį daugelyje vietų aptikta ir voverių kailių. Tačiau ar tai paprastųjų ar voverių skaraiduolių kaulai – sunku pasakyti. Skraiduolių voverių ypatumas– tarp jų priekinių ir užpakalinių galūnių yra odos raukšlės, kurios išsiskleidžia tarsi parašiutas. Jų yra Baltarusijoje ir Latvijoje, todėl zoologai mano, kad jų gali būti ir Lietuvoje. Kad jų čia buvo anksčiau pasakoja K.Kliuko, B.S.Jundzilo raštai. 1795 – 1875 gyvenęs E.Eichvaldas rašė, kad šių voverių Lietuvoje jau nėra. Paparastoji voverė – mūsų miškų ir parkų gražuolė. Jos užpakalinės galūnės ilgesnės už priekines, kuriomis, tarsi rankomis laiko konkorėžius ir vikriai juos aižo. Priekinių kojų vienas pirštas – benagis, kiti su aštriai nagais, padedančiais laipioti medžiais. Mūsuose gyvena raudonauodegės ir juodauodegės voverytės, sveriančios 200 – 300 gr. Paprastai susilaukia 3 – 9 vaikučių. Pirmųjų žinių apie voverių kailiukų pardavimą už grūdus, randame 1279m. Jotvingių prašyme rusų kunigaikščiui Vladimirui. Mat tuomet siautėjo badas. 1487 – 1535m. lietuviai Prūsijai pardavė 17 540 kailiukų. Vėliau voverių kailiukų eksportas mažėjo, kol apskritai voverių medžioklė buvo uždrausta. 1953m. iš Altajaus buvo atvežtos 65 sidabrinės voverės ir paleistos Širvintų ir Vilniaus rajonuose. Tačiau ar jos išnyko, ar susimaišė su mūsiškėmis – neaišku.

     Šventinės rugsėjo talkos. Švenčiausias rugsėjo darbas – žiemkenčių sėja. Jos archaiškasis laikas – apie Sėmenę (IX.8). Tiksliau sėjos metą nurodydavo žvaigždės, augalai. Kai nušienautose pievose, voratinkliais apraizgytose rugienose ima į šimtines būriuotis gandrai, paežerės karklynuose švilpauja varnėnai. Tai ženklas – paukščiai į dausas, grūdas – prašosi auksinės žemės (rudeninės) šilumos. Buvo manoma, kad rugius galima sėti, kai kurmiai imdavo rausti žemę, sliekus žiemai gaudyti ir temptis į požemius, kai barsukas ir voverė pradeda grybus žiemai džiovinti. Neprastą rugių derlių žadėdavo sėjos pradžia, kai laukus gobdavo rūkai, pasirodydavo rudmėsės. Sėjai buvo ruošiamasi labai pagarbiai, kruopščiai, su maldomis prie šventųjų paveikslų. Sėjos rytą šeima pusryčiaudavo bendrai. Kitaip vilkai avis, veršelius, šunis išnešios. Gaspadorius dairydavosi – bene pamatys eglėje beliuoksinčią, konkorėžius gliaudančią voverę. Tai būtų blogas ženklas – gali net badmetis atslinkti. Išėję į laukus sėjėjai pabučiuodavo žemę, paskui plūgą ir arklį. Žolinėse pašventintom žolelėm aprūkydavo sėtuvę. Sėjėjai vilkdavosi baltus marškinius, kuriuos nešiodavo iki sėjos pabaigos. Be to, neskusdavo barzdos, kad želmenys būtų stipresni, tankesni, tarsi barzda sužėlę... Seniau eidami į bažnyčią prieš sėją, valstiečiai drobiniuose maišeliuose nešdavosi rugių pašventinti: tikėjo, bus gausesnis derlius. Per Sėmenę gausiai aukodavo elgetoms. Lūšių, Aiseto, Dringio žvejai Šilinės varpams suskambus berdavo į sietuvas šutintų kviečių, kanapių, kad žuvų valkšnos būtų pilnos ir sunkios.

     Dar yra senolių, pamenančių vaizdingą žodį – linarautis. Rugsėjis – pats linaraučio (linarūtės, linarovio) metas. Linarautis prasidėdavo rasai nukritus ir tęsdavosi iki saulėlydžio. Aukštaitijoje ir Žemaitijoje linarautis buvo vyrų ir moterų talka. Tokios linaraučio talkos XX amžiuje Lietuvoje jau buvo „atbūtinės", t.y. už talkininkavimą buvo atsilyginama tuo pačiu. Tad kartais net ir visas mėnuo prabėgdavo betalkininkaujant. Gražūs linaraučio talkos papročiai Aukštaitijoje. Linų rovėjos išsirinkdavo barvedę – sumanią, darbščią merginą. Ji turėjo rodyti darbo eigos spartumą kitoms merginoms, moterims. Jos pareiga – per lauką išvesti šviesų, tiesų barą. Jei ji barą (2-2,5m raunamą plotą) sukraipys, sakydavo, kad ji gausianti kreivą vyrą. Kad pasilenkus strėnų neskaudėtų, barvedė padalydavo po pluoštelį linų stiebelių iš pirmos surautos saujos susijuosimui. Už tokios juostos užsikišdavo dvilynį (keimerinį-dvigubu stiebu) liną. Jis pranašavo pilną drobių rietimų kraičio skrynią (kuparą), netolimas vedybas. Galima manyti, kad keimerinis linas – lynė, sprendžiant iš jam suteiktos antgamtinės galios, senovės žemdirbių sąmonėje reiškė Dievybės įsikūnijimą. Juk linas laikytas šventu augalu: linas dengė, o per pasninką maitino. Paskutiniąją linaraučio saują dviem ryšeliais surišdavo į patį didžiausią pėdą – sudėtą visų rovėjų, kad linai kitąmet dar geresni būtų. Barvedė nešdavo pabaigtuvių vainiką. Pabaigtuvėse ji – labiausiai gerbiama, vaišinama sūriu su medumi, pyragu.

    Maždaug trejetą dienų prieš ir trejetą po šv. Mykolo (IX.29) valstiečiai žiūrėjo iš kurios pusės pūs vėjas. Jei pietys – būsiąs šaltas pavasaris, nešalta žiema; jei šiaurys – lauk šaltos žiemos ir tokio pat pavasario. O merginos jau imdavo svajoti apie artėjančias piršlybas. Mykolinių išvakarėse pribarstydavo apie lovą kanapių ir laukė sapne likimo skirtojo „kanapių rovėjo". Krikščionys šią dieną žymėdavo archangelo Mykolo trimitu, bei svarstyklėmis geriems ir blogiems darbams pasverti. Laikas nuo Mykolinių senovėje buvo vadinamas Vėlių mėnesiu.

     Papročiai, blaivios talkos reguliavo žmonių santykius, pasverdavo jų garbingumą ir darbštumą, rasdavo kiekvienam bendruomenės nariui atitinkamą vietą kaimo hierarchijoje. Gal jau laikas ir visus politikus į mėnesio trukmės talką pakviesti, juk žodžiais, kad ir pačiais gražiausiais, priešrinkiminiais ilgai nei pats sotus būsi, nei kitus pasotinsi...

     Paruošė Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
+21 C
73 %
0.9m/s
748mm. gs. st.
(03.12 - 03.20)