Ru
 
televizija internetas laikraščiai paslaugos kontaktai
   
 
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 01  Rugpjūtis kviečia paragauti pavėlavusios meilės uogų

     Senajame Lietuvos kaime rugpjūtis, kaip ir liepa, yra karščiausio darbymečio metas. Mums-miestelėnams tai, dažniausiai, atostogų metas. Atostogaudami vis rečiau susimąstome apie savąsias šaknis: vis rečiau užsukame į senelių sodybas, vis rečiau prisimename prosenelius savo sūriu prakaitu priartinusius mums šiandienos civilizacijos pasiekimus, išsaugojusius kalbą, kultūrą, savimonę... Rugpjūtis-virsmo į rudenį mėnuo, todėl derėtų galvoti ir apie didžiąją prasmę turinčius dalykus. Senovėje šį mėnesį vadindavo paukštlėkio arba dagos-pjūties. Jau subręsta sodo vaisiai, suauga daržovės. Pati žemdirbio vaisių gausa. Metas, kada ruošiamasi žiemkenčių sėjai. Tik trumpai pasidžiaugęs saule, grūdas vėl slepiasi po žeme.

     Orai. Rugpjūtis vos vienu laipsniu vėsesnis nei liepa, tačiau jo saulė švelnesnė ir malonesnė, ne tokie aktyvūs ultravioletiniai spinduliai. Mėnesio pabaigoje dažnai ima vėsti, kartais pasirodo pirmosios šalnos: pirmieji rudens pranašai. Padaugėja ir vėjuotų dienų. Vienas pirmųjų pradedančių puoštis auksu – uosis. Sename padavime pasakojama, kad jis per savo gerumą atidavė neteisybei akis ir todėl nežino, kada lapus sprogdinti, kada auksinti, kada mesti... Praėjusio amžiaus orų analizė rodo, kad liepa savo orais panaši į birželį, o rugpjūtis – į liepą. Po šv. Lauryno ( VIII.10) perkūnas jau labai retai trenkia. Lenkų mokslininkai (matematikai) apskaičiavo orų anomalijas artimiausiems 500 metų. Jie išsiaiškino su Saulės aktyvumu susijusius ritminius temperatūrų svyravimus rytų Europos šalyse (periodai: 11, 22, 90, 200 metų). Jų nuomone, šalčiausių žiemų reikia laukti 2054-aisiais, 2247-aisiais ir 2492-aisiais metais, ypač šiltos žiemos būsiančios 2151 ir 2360 metais. Karščiausios vasaros numatomos 2027, 2138, 2218 2308, 2398, 2487 metais. Daug snigs 2076, 2143, 2208, 2296 ir 2449 metais. Gal kam šios datos jau ir nebepravers, bet savo šeimos metraščiuose pažymėkite savo anūkams, jiems ko gero bus įdomu sužinoti, ką mokslas prognozavo...

     Dangaus šypsenos. Sunku vasaros metu vaikams. Ir tai ne tik socialinio gyvenimo prasme. Tiesiog lauke dar taip šviesu, o mamos varo miegoti. Seniau senolės prieš vaikams užmiegant sekdavo pasakas. Įdomu, kad neklaužadas jos ne neigimu, bet teigiamu pavyzdžiu, pagyrimu, žodžiu stengdavosi sudrausminti. Pavyzdžiui, jei kas neklausydavo jos suraukdavo kaktą ir garsiai sakydavo: „Triu, triu, triu. Ar neregėjot kiškių, meškų, briedžių, lapių ir vilkų. Su nagais, su ragais, su kanopom ir dilgėlių karčiais? Su mėnulio akim, žarijų burnom? Ar neregėjot blogų Juozukų ir Maryčių?" Ir senolė pati gindama atsakydavo: „Neregėjau. Regėjau tik gegutę, kuri kukavo, sniegeną, kuri čiulbėjo, zuikį, kuris pyragą nešė, briedį, kuris saldainius vaikams barstė. Pas mus visi vaikai geri – geri gerutėliai." Gal pagyrimas skatina? O gal vaiką, kaip, beje, ir kiekvieną mūsų ramina tikėjimas gerosiomis asmens paskatomis, o tuo pačiu ir kuria geresnį supantį pasalį, jaučiantį ne vien žemę po kojom, bet ir žvaigždes matantį.

     O rugpjūtyje jau lyja žvaigždėmis. Sakoma, kad kai žmogus gimsta, jam danguje užsižiebia nauja žvaigždė – jo žvaigždė. Ji žiba tol, kol gyvas žmogus. Vienur manoma, kad krintanti žvaigždė reiškia kažką mirštant, kitur, kad mintis atėjusi galvon matant krintančią žvaigždę, reiškia jos išsipildymą; dar kitur, kad krintanti žvaigždė yra aitvaras ir ją pamatęs gali ant galvos benusileidžiančio svečio sulaukti. Jei esi darbštus – turtų prisidės, o jei kišenė kiaura – tai ir aitvaras negelbės...

     Jau nuo gamtameldiškų laikų lietuviams buvo žinomas sidabrinių žvaigždžių spiečius tauro žvaigždyne - Sietynas. Sakmėse suasmenintas sietynas buvo laikomas žmonių globėju, jų giminaičiu. Iš Sietyno padėties danguje seniau žemdirbiai, žvejai nustatydavo nakties laiką, rikiuodavo savo darbus. Rudenį, kai gervės imdavo rinktis į pulkus ir po šv. Baltarmiejaus (VIII.24) atsisveikindavo paskutiniai gandrai, sakydavo: „kad Sietynas lig auštant ateis į pietus – laikas rugius sėti, linus merkti, obuolius skinti, grybus žiemai slėgti..." . Apie Senąjį Daugėliškį , Paringį, Ceikinius žiūrima į žvaigždžių vainikėlį ir sakoma „Žvaigždės sesutės vainikėlį pina, tilvikėlis ragina: Pilk, pilk, rugelius dirvon pilk", o išskrendančios gervės linki; „Laukui laukeliui – gražių rugelių. Kur-ly, kur-ly. Saulute nenuskęsk pabaly. Sietynėli, žibėk padirvy"...

     Rugpjūtis gamtoje. Rugpjūčio pradžioje visiškai subręsta kviečiai, miežiai ir avižos, prinoksta pirmosios slyvos, mėnesio viduryje – bruknės. Prasideda vasarojaus dorojimo darbai, daržų tvarkymas, pradedama kepti šviežia duona. Tai taip pat tai vis besirandančių, nesibaigiančių gamtos gėrybių rinkimo metas. Upokšnių, ežerų pakrantes, pamiškes, girių erčias, raistų salas, griovių ir kalnelių atšlaites, saulėtus skardžius papuošia savo raizgalyne gervuogės – dar kitaip meilės uogomis vadinamos. Gervuogės pražysta vėlai: birželio – liepos mėnesiais. Žydi švelniai, kreminiais žiedais. Gervuogė – artima radastos (laukinio erškėčio) giminaitė. Liaudyje ji dar draske (nes jos stiebas tiesiog apibertas smulkiais dygliukais), krūmuoge, gervena, zervyna, meilute, meiluže bobučių pakrykštyta. Jos uogos noksta pamažėl: nuo apatinių iki viršutinių šakų. Paskutinės raudonai juodos uogos nunoksta spalyje, nors sakoma, kad paskutines uogas sulesa išskrisdamos gervės. Žmonės vis kartoja, kad tai pavėlavusios meilės uoga, nes rudeninė žmogaus meilė turi savų vertybių: ji karšta it ugnis ir svaigi tarsi gervuogių vynas. Nors ir pavėlavusi, bet nepakartojama, nes paskutinė...

     Ne vien uogų gausybe rugpjūtis turtingas. Nuo seno tikima medžių, jų šakų, vaisių, lapų galia. Gražus ir įdomus medis – kaštonas. Jį – atkeliavusį iš tolimosios Ispanijos, Prancūzijos, Italijos sodindavo pamario, pietų Lietuvos dvaruose. Bajoraičiai saulėtekyje nukritusius kaštonus dovanodavo panelėms tikėdamiesi palankumo ir meilės. Kaimo moterėlės kaštoną dėdavo po pagalve, į lopšį. Girdi, vaikiukas bus sveikas, gražutis, apvalutis, bus greitas, riedės kaip kaštonas. Manyta, kad kaštonas „nuima" skausmą – ypač moterims. Moterims, kenčiančioms nuo mastito reikėjo kaštoną nešioti užantyje. Dar visai nesenais laikais Ignalinos apylinkėse, Petrave augantys kaštonai rudeniop sukviesdavo daug moterų. Jos, prisirinkusios kaštonų vaisių, išlukštendavo branduolius ir juos užpildavo degtine. Šia trauktine trindavo kojas besigelbėdamos nuo besiplečiančių venų skausmo. Šiuolaikinė farmakologija naudoja ne tik kaštono vaisius, bet ir žiedus, žievę. Kaštonas turėjo savo vietą ir lietuviškoje kaimo architektūroje. Kad žaibas netrenktų į pastatus, statydami po jų kertėmis puodo šukėje užkasdavo kaštonų. Jei kaštonai išdygdavo, tuos daigus laikydavo burtingais. Juos sodindavo prie vartų, sodo ar bityno. Lietuviškas bažnyčias statę meistrai garbino medžius. Jie kaštono ir kukmedžio gabalus dėdavo į šventovių perdengimų, bokštų, koplyčių sijas. Meistrai vandens malūnų mentėms naudodavo kelis gabalus iš kaštono, kadugio, šermukšnio. Kaštonas bažnyčių sienas, bokštus saugojo nuo griuvimų, piktų dvasių, o malūnus nuo gaisrų, girnas nuo vandenį stabdančių velnių. Mūsų protėviams kaštonai buvo tokie pat mistiški, kaip mums dabar kalbos apie ateivius... Šie rudeniop bronza ir auksu nusidažantys medžiai – puiki Lietuvos padangės puošmena, deja, šie medžiai nėra ilgaamžiai. Jų vaisius sodinkite sodybos pakraštyje, kur toliau nuo trobesių.

     Grybavimas rugpjūčio mėnesį yra lyg idealus poilsio ir apsirūpinimo atsargomis žiemai suderinimo būdas. O grybai ką – jie pabėgti negali. Jie savaip keršija rinkikų ordai. Grybai pasižymi unikaliu sugebėjimu keršyti – kaupia gamtoje pasklidusias nuodingasias medžiagas: būtent tas, kurios labai pavojingos žmogui. Ypač grybai mėgsta sunkiųjų metalų jonus. Jie tampa savotiškais aplinkos užterštumo indikatoriais: ištyrę jų sudėtį, žinosime ir aplinkos užterštumo lygį. Detaliau panagrinėję grybų cheminę sudėtį, pasijusime lyg siaubo filme: ar tik jie nėra susipažinę su žmonių įpročiais? Kai kurie grybai lyg ir nenuodingi, bet jei tik užgersi kokį sūdytą kepurėtąjį „kaukolinio" (ir ne vien) stikliuku, tuoj prasidės žarnyno sutrikimai bei kiti nemalonumai. Kai kuriose šalyse grybai, pasižymintys tokiu veikimu, naudojami gydymui nuo alkoholizmo. Apsinuodiję grybais mirė žymaus senovės tragiko Euripido žmona ir vaikai, popiežius Klemensas VII, Prancūzijos karalius Karolis IV, Romos imperatorius Klaudijus. Grybuose esantis muskarinas, muscimolas, muskaronas – haliucinogeninės medžiagos. Per didelis jų kiekis organizme sukelia rimtus sveikatos sutrikimus. Kaip bekankintų susidariusi ekonominė situacija, atminkite, kad rinkti reikia tik gerai pažįstamus ir, geriausia, kuo toliau nuo gamyklų ir kelių augančius grybus.

     Gyvūnija. Baigiantis vasarai išbaidytos iš pamėgtų vietų: degimų, viržynų, sausbalių, aukštapelkių pasirodo pačios pikčiausios gyvatės – angys. O piktos jos dar ir todėl, kad per pačius grybus gyvatės sulaukia gyvačiukų. Mažų gyvačiukų įkandimas taip par skaudus ir pavojingas. Girios žmonės niekada nekėlė lazdos prieš roplį, garbintą dar pagonybėje, net jai įkandus. Kalbėjo „gyvatines" maldeles, užkalbėjimus, burtažodžius. Užkalbėjimų žinovai buvo tikri poetai, pvz. :"A tu gyvate, gyvate, nekąsk keltuvos nei žmogaus. Nepriims tavęs Dievas, nepriims tavęs Saulė, nepriims tavęs Mėnuo, nepriims tavęs žvaigždės. Neprisiglausi tu nei samanose, nei po samanomis, nei ant krūmo, nei po krūmu. Tu gyvatė, tu gyvatė (9 kartus, nes tai magiška)." Užkalbėjimai buvo sakomi atitinkamu laiku, bet šios subtilybės tai jau žiniuonių paslaptys.

     Paukščiai jau ruošiasi į kelionę. Pirmiausia išskrenda tie, kurie vėliausiai atskrido. Buvo sakoma. Kad jei gandrai prieš 1 rugsėjo patraukė pietuosna, tai ruduo netoli. Dar gyva liaudyje ir legenda apie tai, kaip paukščiai buvo išsiuntę kregždę išėjusios vasaros surasti. Jai pasisekė ir ji nuvedė į vasarą tuos, kuriems nesinorėjo gimtojoje žemėje žiemos vargų vargti.

     Laiko rato šventės. Senasis lietuvių kalendorius rugpjūčio mėnesį pažymi keletą reikšmingų švenčių. Tai šv. Laurynas (VIII.10), Žolinė (VIII.15), šv. Rokas (VIII.16), šv. Baltramiejus (VIII.24). Kaip ir visos ankstyvesnės, jos siejamos su gamtos gyvenimu. Savo savitumu šv.Laurynas įdomus Palūšės parapijoje. Čia vyksta šiam šventajam skiriami atlaidai. Meironyse ši šventė (atskirų tyrinėtojų pastebėjimais) turi sakralinę prasmę. Ten po atlaidų (dar paskutiniajame dešimtmetyje) gyventojai ir jų svečiai rinkdavosi ant tilto pasišokti. Iš kur ši tradicija? Tikslaus atsakymo nėra. Toks linksminimosi būdas ir vieta yra būdinga daugeliui vietovių, įsikūrusių šalia tiltų per pratekančius vandenis. Vandens tėkmė, laiko tėkmė – itin sakralu ir šventa visose lietuvių šventėse. Tiltas – lyg perėjimas iš vienos būties į kitą, lyg laiko virsmas, ėjimas iš jaunystės į brandą. Drįsčiau pasakyti – apeiginis elementas ir dar daug mums teks paplušėti, kad šį sakralų „perėjimą" išaiškintume žmonėms ir visi išmoktume jį naudoti šventėse neprimityvindami.

     Bene svarbiausia rugpjūčio šventė – Žolinė (daugelis šaltinių nurodo ją senovėje buvus vientisos virsmo šventės elementu). Krikščionybėje ji – šv. Mergelės Marijos dangun paėmimo diena. Mūsų laikais bažnyčion šventinti atnešami pievų ir darželių žolynai. Ankstyvesniais laikais dar buvo nešami iš skirtingų devynių rūšių augalų nusipinti vainikėliai, naujasis derlius – javų varpos, vaisiai, daržovės. Senovėje iki Žolinės žmonės nedrįsdavo valgyti naujo derliaus vaisių. Moterys, turinčios mirusių vaikų, vengdavo valgyti obuolius: tikėta, kad tada motina atimanti obuolį iš savo vaikelio, kuriam tądien šv. Mergelė jį duoda. Grįžę po spalvingų atlaidų šeimininkai šventintomis daržovėmis ir vaisiais vaišindavo namiškius, duodavo net gyvuliams, kad nuo ligų apsaugotų. Šventintų javų grūdų pabarstydavo klėties aruoduose, užberdavo per sėją ant pirmosios sėtuvės sėklų. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje po balkiu ar už šventų paveikslų. Susirgę gerdavo jų nuovirą, perkūnijų metu – smilkydavo. Šventintais žolynais buvo smilkomis ir nevaisingosios, tikintis naujos gyvybės užsimezgimo. Šventinti žolynai savo galia prilygo Verbų sekmadienio kadagiams. Kūrėjo išauginta ir palaiminta, Dievui pašvęsta augalija šitaip žmonių sąmonėje grįždavo palaima jiems patiems ir jų aplinkai.

     Tuoj po Žolinės – šv. Rokas, po kurio su vakariene jau nėr strioko: diena žymiai sutrumpėjusi, nieks nebeduoda pavakarių. 24-ąją šv. Baltramiejus: po jo užkimsta varlė ir jau nebekvarkia, gandrams nebėr čia kas veikti. Kerdžiaus didybė taip pat nublanksta: nuo tos dienos jo nebesamdydavo, mat laukai jau nuvalyti ir laisvai besiganantiems gyvuliams užtekdavo piemenėlių priežiūros. Po šv. Baltramiejaus bitininkai nebekopinėdavo medaus, nes bitelėms reikėjo palikti laiko prisinešti maisto žiemai.

     XVII – XVIII a. Istoriniai šaltiniai teigia, kad lietuviai dažniausiai tuokiasi per visus Šventuosius. Gal todėl šis besibaigiančių darbų ir besibaigiančios vasaros metas – piršlybų metas. Na, o merginos nepraleisdavo progos pasiburti prieš šv. Baltramiejų: kur nors nuošalyje iškasdavo duobutę, o šventės rytą bėgdavo žiūrėti, kas jon įkrito. Jei voras – ištekės už turtingo, jei skruzdėlė – už vargšo artojo. Na, o jei norite, kad kitąmet bulvės gerai derėtų, tądien kaimynuose jų išvirtą bulvę reikia suvalgyti.

     Nebūkim tokie pragmatiški ir akimis lydėdami krentančią rugpjūčio žvaigždę, palinkėkime vieni kitiems išmokti su meile žiūrėti į gamtą, jos dovanas, bėgančio laiko ratą.

     Paruošė Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
+1 C
85 %
0.8m/s
751mm. gs. st.
(10.19 - 10.28)