Ru
 
TELEVIZIJA INTERNETAS LAIKRAŠČIAI PASLAUGOS KONTAKTAI
   
 
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 12  Šokių mokytoja iš dviejų porevoliucinių naujamiesčių

      Įdomiai ir skaudžiai klostosi žmonių, kuriems virš penkiasdešimt, gyvenimai. Tai, kas pergyventa iki Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo, turi lyg ir neigiamą atspalvį, lyg įgyta patirtis nėra nieko verta. Bet juk gyvenimas duodamas tik vieną kartą ir tokie, kokie mes esame šiandien, esame todėl, kad pergyvenome tai, ką pergyvenome. Gyvenimo patirtis, tolerancija, profesinė kompetencija nedovanojama gimstančiam. Menas gyventi ir kurti, menas susilieti su gyvenimo upe sunkiomis ieškojimo valandomis ir sugebėjimas laukti ir pastebėti palankius likimo mostus, jais pasinaudoti kartu su kitais – ne vienadienė patirtis.

      Dar sudėtingesnis Visagino kūrėjų gyvenimas. Augę kitokių kultūrinių vertybių apsuptyje jie dar turėjo prisitaikyti ir prie kitokių ekonominių, politinių sąlygų. Nauji „gero gyvenimo" modeliai sunkiai įvaldomi ir vyresniems lietuviams, o kaip kitur gimusiam, augusiam ir brendusiam žmogui tapti sėkmingu, vertintinu ne tik gan savitoje Visagino aplinkoje, bet ir Lietuvoje, kurios pilietybę priėmė, išmoko kalbą ir laiko savo šalimi? Savo darbo išmanymas, geranoriškumas, pareigingumas, kuklumas, darbštumas – tie bruožai, kurie kiekvieną padaro gerbtinu, geidžiamu svečiu, įdomiu pašnekovu, žmogumi, kuriam norisi dėkoti už tai, kad jis yra. Tokia, mano akimis, yra Visagino kultūros centro choreografė Galina Chutorskich. Tai moteris, kuri šokių kolektyvą pradėjo lankyti būdama septynerių ir šoka, kitus šio meno moko visą gyvenimą. Ponia Galina šių metų kovo 29 dieną minės savo šešiasdešimt ketvirtąjį gimtadienį, o jos vadovaujamas kolektyvas „Rodničiok" kovo 9-ąją – dvidešimt penktąjį. O kur prabėgo ankstyvesnieji jos metai?

     Šios moters likimas ją stebinčiam yra labai mistiškas, o pačiam žmogui, reikia manyti, užtektinai sunkus. Stebuklingai jaunatviška, miniatiūrinė, paaugliškai grakšti ji lyg skruzdėlė kasdien neša už save keliasdešimtkart sunkesnę rūpesčių ir rūpestėlių naštą. Kodėl man jos likimas atrodo mistiškas? G.Chutorskich gimė Magnitogorske, kitaip dar vadinamame Rusijos metalurgijos sostine. Įvairūs leidiniai rašo, kad iki 1931 m. tai buvo nedidukas pasienio kaimelis. Vėliau, radus ten geležies rūdos, buvo nuspręsta toje vietoje statyti metalurgijos gamyklą. Ponia Galina gimė jau klestinčiame mieste, kur kartu su industriniais buvo statomi ir didžiuliai, prabangūs kultūros objektai. Viskas buvo plėtojama tolygiai.

      Kur dabar gyvena ponia Galina? Visagine, kuris nuo Magnitogorsko nutolęs 2101 km, kuris iki 1975 m. buvo nedidukas pasienio kaimelis, o vėliau tapo atominės energetikos centru Pabaltijyje. Abu miestai statyti kaip komjaunuoliškos statybos (šią sąvoką supras tik vyresni, tad atsiprašau jaunimo). Skirtumai tik tie, kad statant šį pramoninį gigantą socialinėms reikmėms buvo skiriama daug mažiau dėmesio, o kultūrinės veiklos pradžioje vyko profsąjungose, kad Magnitogorske gyvena per 400 000 gyventojų, o Visagine ir geriausiais laikais apie 35000...

      Choreografė į miestą, kaip ir dauguma čia gyvenančių vyresnių moterų atvyko paskui vyrą 1987 metais - pačiais gražiausiais ir turtingiausiais gimtojo miesto klestėjimo laikais ir sparčiausiais Visagino augimo laikais. Mistiška, o gal tiesiog ekonomiškai dėsninga ir tai, kad šie miestai yra planinės ekonomikos reliktas, kai labai sparčiai buvo bandoma sukurti industrinę visuomenę. Mokslininkai teigia, kad pasaulinio nuosmukio metu tokie miestai yra patys pažeidžiamiausi. Ir įrodymų toli ieškoti nereikia: Magnitogorske uždarytos 4 iš 8 metalo lydymo krosnių, o Visagino atominė niekaip nepabaigia uždarymo ceremonijos... Ekonomika, politika, o žmogus visame tame – vienas su savo likimu...

       Net ir asmeniniame gerbiamos šokėjos gyvenime galima įžvelgti įdomių sutapimų. G. Chutorskich mokėsi ir baigė Magnitogorsko Kultūros instituto Choreografijos fakulteto II-ą laidą. Galima tik pavydėti, kad jauname mieste jau buvo toks institutas ir numanyti, kad nemažą įtaką jo atsiradimui turėjo ir tai, kad gilias šokio tradicijas turinčio šokių kolektyvo, į kurį septynmetę Galiną atvedė sesuo, įkūrėja buvo Raisa Štein, represuota Maskvos Didžiojo teatro balerina. Tuomet instituto katedrai vadovavo estas, tad teko šokti ir estiškus šokius. Ginant diplominį darbą reikėjo paruošti vieną iš tuometinės TSRS tautos šokį. Ir dabar ji negalėtų pasakyti, kodėl pasirinko ne estišką, o lietuvišką „Lenciūgėlį"... Įdomi detalė...

       Po mokslų Galina grįžo į šokių kolektyvą, kuriame ir užaugo. Ten jau choreografe dirbo mokslus baigusi sesuo, jos vyras. Grakščioji šokių mokytoja atsimena, kad didžiausios būdavusios Metalurgo dienos šventės. Tai kažkas tarpinio tarp Lietuvos Respublikinės dainų šventės ir Londono olimpiados atidarymo. Kurdavo didžiules teatralizuotas choreografines programas (dabar sakytume projektus), kuriuose dalyvaudavo ne tik šokėjai, kitų meno kolektyvų dalyviai, bet ir patys miesto dirbantieji, kariai, medikai. Ošdavo stadiono veja ir žiūrovų tribūnos. Visi vyresnieji puikiai pamena, kad demonstruoti savo meną Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje, buvo didelė sėkmė, bet tuomet, kai jau G.Chutorskich vadovavo ją užauginusiam kolektyvui, tai buvo įprasta norma. Juos ne kartą kvietė Suvažiavimų rūmų ir net Didžiojo teatro salės...Ar galima tokius atsiminimus išbraukti iš savo gyvenimo? Koncertuoti tokiose salėse visuomet yra aukščiausias įvertinimas.

       Tuo pat metu formavosi ir kultūriniai ryšiai su Lietuva. Vienas iš jų choreografų – Jevgenij Markov – statė šokį Lietuvos dainų šventėje. Atsirado kontaktai, ryšiai tamprėjo. Jų kolektyvas intensyviai bendravo su Vilniaus universiteto šokių kolektyvais, p.Aleksandravičiumi, į Magnitogorską buvo kviečiami baletmeisteriai iš Lietuvos... Ponia Galina pamena, kad jie Magnitogorske statė „Klumpakojį". Tokio stebuklingo rekvizito, kaip klumpės, ten tikrai nebuvo. Ji sako, kad tais metais, kai Vilniuje buvo atidarytas Valstybinis operos ir baleto teatras, jos sesuo dalyvavo iškilmėse, o grįždama atvežė ir neįprastą apavą – klumpes... Su didžiule meile ir pagarba choreografė kalba apie savo pirmuosius vadovus: Kartašovą Nataliją ir Bondarevą Verą. Prieš trejetą metų ji aplankė jau tuomet 86-ių Bondarevą Verą, su nostalgija pamena ir dabar dar šokio pedagogės garbei organizuojamus „Kartašovos festivalius". Prisimena ją ir Kultūros institutas. Jis nuolat domisi savo absolventas, džiaugiasi ir vertina jų pasiekimus. Galina buvo patekusi į norimų apdovanoti ratą, bet atstumas...teko atsisakyti...

       O kaip jai sekasi Lietuvoje? Nuolat dalyvauja Lietuvos dainų šventėse, gausus būrys kolegų iš visos Lietuvos jos, kaip puošmenos, laukia savo šventėse, apdovanojimų ir padėkų net neverta pradėti skaičiuoti, aplinkinių rajonų salės ir aikštės tapo gerai pažįstamomis temperamentingo kolektyvo „Rodničiok" šokėjoms. Pirmoji choreografės darbdavė Visagine buvo tuometinė mokyklos direktorė, dabartinė vicemerė Elena Čekienė.

       Bandėme suskaičiuoti, kiek per 25 metus visaginiečių vaikų mokėsi šokti jos vadovaujamame kolektyve – suskaičiavome daugiau nei 3000... Jaunimėlis užauga, iškeliauja savais keliais, todėl reikia užtikrinti repertuaro ir tradicijų perimamumą. Kurti lyg ir šokio mokyklą į kurią ateitų pradinukas, o išeitų susiformavęs žmogus. Tai, pasak šokių mokytojos, kaip šeima: nori suaugusio vaiko? Užaugink. Nori tobulo vaiko - pats būk toks ir rodyk pavyzdį. Kūryba statoma ant meilės pamato, todėl negali būti jokios prievartos.

       Vaikas turi priimti vadovą, kaip šeimos vyresnįjį narį ir norėti su juo susitikti. Vadovas turi viską žinoti apie vaiko bėdas ir džiaugsmus, sugebėti jam padėti ir kasdieniuose rūpesčiuose. Juos nuo mažumės reikia laikyti tolygiais kūrybiniais partneriais, negalima apgaudinėti. Vaikas turi žinoti kas jo laukia, žinoti savo atsakomybės ribas ir veiklos galimybes. Ir barti juos, kaip suaugusiuosius, reikia po vieną, o girti prie visų... Vadovei graudu, kai pradėjus mažėti gyventojų skaičiui mieste, į šokių kolektyvą nebesusirenka berniukai. „Rodničiok" pastaraisiais metais tapo mergaičių ir merginų šokių kolektyvu, nes berniukai pasirenka sportą, kurio veiklose ir šalies politikai aktyviau dalyvauja...

        Labai smagu, kai į kolektyvą ateina „perliukai". Visi suprantame, kad išmokti šokti gali visi, bet Dievo šiuo talentu apdovanoti būna tik keli. Man pačiai, kai buvo filmuojamas „Super miestas", teko stebėti, kaip p.Galina rūpinosi, kad prodiuseriai pamatytų mažąją Mariją. Salėje repeticijų metu buvo šalta, mergaičiukė su lengvučiais rūbeliais... vadovė gobė ją visokiais šiltais drabužiais, bet nesutiko jos aprengti, nes pasirodymas visada yra pasirodymas. Gaila, kad komercinių laidų kūrėjai turi savus vertinimo kriterijus ir tinkamai neįvertino mažylės, nes šoko ji tikrai stebuklingai. Gaila ir to, kad televizijoje nebeliko „Mažųjų žvaigždžių" valandos. „Rodničiok" šokėjos šoka įvairių tautų šokius, net moderną išbando, kuria šokio spektaklius (nuo klasikinės slavų mugės iki „ir panda nori gyventi"), didžiąją dalį repertuaro sudaro temperamentingi rusų liaudies šokiai. Jaunimui būtina sudaryti sąlygas pasirodyti, nes kitaip nebus stimulo repetuoti. Gal todėl „Rodničiok" šokėjėles išvysi daugelyje miesto renginių ir kaip padėjas: raganas, vaidilutes ir visur kitur kur tik begalima sugalvoti. Lyg ir ne kūrybinio darbuotojo užduotis rūpintis kolektyvo dalyvių kostiumais, rėmėjų kelionėms paieška ...

        Vadovė teigia, kad didžioji pasirodymo sėkmė – tinkamos muzikos parinkimas ir įrašo kokybė. Lietuvišką choreografiją studijuoja Lietuvos liaudies kultūros centro mokymuose, slaviškų šokių repertuaras formuojamas Magnitogorske likusios sesers pagalba. Ponia Galina sako, kad ne tik Rusijos politinė situacija keičiasi į gera, bet ir choreografijoje nauji vėjai pučia. Todėl norint išvengti, kaip ji sako „kliukvos" (kas reiškia labai blogo pasirodymo) reikia neatsilikti nuo bendros šokio mados raidos.

        22 iš 25 vadovavimo kolektyvui metų choreografė su juo dirbo viena. Valstybės biudžetas pasirūpina jos ir daliniu koncertmeisterio etatu, sumoka už dalį kolektyvo koncertinių išvykų, už tautinius lietuviškus kostiumus ir dalį kitokių, bet specializuotos choreografijos salės kol kas nėra ir jokiais pinigais neatsilyginsi užgyvenimą deginančią kūrybinę aistrą, už meilę ir dėmesį, kurio negavo savi vaikai. Su skausmingu ilgesiu G.Chutorskich kalba apie kultūros šventovę, apie vietą, kurioje būtų galima melstis grožiui. Retai sutiksi žmogų, kuris būtų pareigingas iki žiaurumo sau, kaip Galina. Visada laiku, visada estetiškai ir techniškai, visada išbaigtai, visada paslaugiai ir su šypsena, visada kažkiek pavagiant iš šeimos ir laisvalaikio... Pačiai kūrybai tokiame sraute lieka labai mažai jėgų ir laiko: viską atima prisitaikymas prie kintančių sąlygų. Krizė krize, bet jaunimas auga tik vieną kartą. Nepagavai kažkurios kartos ir poreikis grožiui, darnai iš karto sumažėja...O juk jie kurs mums saugią senatvę... Dabar visi daug vilčių deda į naująjį Kultūros ministrą Š.Birutį. Kaip išganymo visi laukia jo žodžių išsipildymo. Ir nesvarbu, kad pinigėlių truks, svarbu, kad kultūros darbuotojo autoritetas savo verte prilygtų pedagogams, kad jo nelaikytų „nebūtinu išgyvenimui". Orumas, ramybė, sutelktumas padeda pamatą kūrybos namui.

     Metalo lydymo krosnies karštyje grūdinta, atomine energija pasikrovusi mažutė, gležna moteris, šokių mokytoja Galina Chutorskich kasdien išeina į kovą už grožį ir harmoniją. Kol kas ji laimi, bet tamsūs debesys vis dažniau užstoja saulę... Gerbiami skaitytojai, šokių kolektyvų vadovai ir kultūros įstaigų administratoriai, kovo 9-ą dieną, Visagine, kultūros centro „Bangos" salėje, Tarptautinio šokių festivalio „Gervė" pirmąją dieną bus minimas G.Chutorskich vadovaujamo kolektyvo „Rodničiok" 25-asis gimtadienis. Jei patiko šio kolektyvo pasirodymai Jūsų mieste, apsilankykite ir gimtadienio šventėje, pasidalinkite su nuostabiaja Galina savo energija ir širdies šiluma, pastiprinkite ją kovoje už grožį. O ir patys sustiprėsite: turėsite galimybę pamatyti labai spalvingą įvairiausių šokių puokštę, pažinsite tikrąjį kolektyvo temperamentą, sužinosite apie beribes nenuilstančios jo vadovės kūrybines galimybes.

     Visagino savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja Dalia Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
0 C
91 %
0.0m/s
732mm. gs. st.
(12.10 - 12.18)