Ru
 
televizija internetas laikraščiai parduotuvė paslaugos kontaktai
   
 
   
 
 
Mūsų skaitytojų kūryba
 
2013 02 12  Sidabrinis moteriškas žaismas

       Esame įpratę, kad nauji meno kolektyvai, tai, dažniausiai, energija trykštančio ar kiek „pabuvusio" ir namuose pradėjusio dusti jaunimo sambūriai. Bet būna ir kitaip. Štai Visagine susibūrusios pagyvenusios moterys, dažna iš kurių savo rankomis yra šukavusi pirmuosius ir dabartinius miesto vadovus, siuvusios jiems ir joms rūbus, pardavusios duoną, mokiusios ir gydžiusios juos ir jų vaikus, šventė kuklią savo šokių kolektyvo „Serebro" šventę - dviejų metukų gimtadienį. O šventė buvo švenčiama kilniai, oriai ir net istoriškai teisingoje vietoje – buvusioje pirmojoje miesto mokykloje, kurios pastatas nuo 2012 m. rudens atiteko Visagino kultūros centrui ir dabar vadinasi „Sedulinos" sale. Salėje visos vietos buvo užimtos, sužydėjusios gėlėmis, kurias saugojo savo eilės laukdami sveikintojai. Kol damos keitė parėdus, grimą, kad eilinį kartą žiūrovus apstulbintų originalumu, kolektyvą savo programomis sveikino orusis ignaliniečių „Putinas", atjaunėjęs totorių kolektyvas „Miras", kūrybos namų ir „Žiburio‘ mokyklos jaunimas, Europos informacijos centro vadovė I.Gruodienė, su nauja vadove N.Čekutyte dirbantis Visagino kultūros centro lietuvių liaudies šokių kolektyvas „Žilmas". Gimtadienio puota buvo organizuota taip, kaip ir priklauso brandžioms ponioms.

      Tai nėra mūsų akiai įprastas kolektyvas. Tai kažkas tarp teatro, šokio, mados ir muzikos „įvaizdinimo". Tai šokio kolektyvas, kuris demonstruoja su metais neblėstantį, kitas formas ir išraiškas įgaunantį moterišką žavesį, gyvybingumą ir kasdienį gebėjimą tuščioje erdvėje kurti grožį. Tai stulbinantis, gracingas žongliravimas moteriškumu, kurį demonstruodamas kasdienybėje, būtum vadinamas keistuoliu... Jos bene pirmosios Visagine pasiruošė sutikti japonus – paruošė šokį pagal „Madam Baterflai", jų koncertuose skamba Šabaniausko ir Utiosovo dainos, operų arijos, rusiškos ir graikiškos melodijos. Visa tai daro moterys, kurios apie savo amžių nenori kalbėti. Ir ne todėl, kad joms tik penkiasdešimt... Padėkot, matyt, reiktų ir slaviškam dalyvių temperamentui, bet tą energiją akumuliuoja, „sustato" ir geba parodyti jo vadovė lietuvaitė Nijolė Kliučinskienė.

      Dažnas visaginietis klausia – kas ji tokia, iš kur atsirado? Galiu papasakoti tik tai, ką pati žinau: su p. Nijole pirmą kartą susitikau prieš penketą metų tuometinės vicemerės D.Štraupaitės kabinete. Buvau tik pradėjusi dirbti, o p. Nijolė – tik nesenai atvykusi čia gyventi iš Vilniaus. Jau vien tas faktas stulbino. Prisistatė – buvusi Valstybinio operos ir baleto teatro artistė, apstulbau dar kartą. Parodė gerą krūvą nuotraukų su besišypsančiais mažų šokėjukių veidais, Visagino spalvomis, bet sakėsi esanti neprofesionalė tiesiog negalinti atsigauti nuo miesto miške originalaus grožio ir norinti paruošti parodą... Toks visai nieko klausimėlis tik pradėjusiam čia dirbti žmogui, bet jau žinančiam kiek Visagine puikiai fotografuojančių meistrų, kiek norinčių eksponuotis... Kiekvienas mūsų tuos pačius reiškinius ir daiktus matome kitaip, o naujas žmogus ypačiai skirtingai... Dabar N.Kliučinskienė skaičiuoja jau ne vieną parodą, dar ir šiandien jos darbus (ne tik jos, bet ir subtilius jos vyro pakoreguotus gamtos kūrinius iš medžio) galite pamatyti Visagino viešojoje bibliotekoje, kurios ištikimais draugais tapo ši inteligentų šeima. Vis laukiau vokalo meną pristatančių iniciatyvų, sulaukiau šokio... Gal todėl, kad jos mama buvo „Lietuvos" šokių ir dainų ansamblio šokėja? Visus tuos metus stebina jos inteligentiškas atkaklumas: tai koks pasiūlymas, tai neįkyrus sugebėjimas pasidžiaugti pirmais pasiekimais ar pasidalinti sunkumais tuo raginant atkreipti dėmesį į kolektyvą, kuris priklauso lyg ir visiems, lyg ir niekam...

       Nijolė matyt ne veltui nešioja lietuviškosios požemių deivės vardą, nes tie lobiai, kurie slepiasi joje, skleidžiasi sulig kiekviena diena. Manau, kad ji jau pilnai subrendusi pradėti rašyti apie tai, kaip pirmuosius nepriklausomybės metus pergyveno operos ir baleto teatro artistai, kokiomis sąlygomis dirbo pusnuogės balerinos ir antikiniais rūbeliais pasirėdžiusios choro artistės nešildomose teatro patalpose... kaip puikiai skambėjo muzika pilnose salėse, koks reikšmingas tuomet buvo menas žiūrovams ir teatro vadovams... kaip maestro V.Noreika po kiekvienos premjeros rasdavo jėgų ir galimybių padėkoti visiems prie jos prisidėjusiems: ar gurmaniškus žiūrovų skonius tenkintų prastas spektaklio apšvietimas, nesutvarkyti rūbai, nerūpestingas grimas, ar skambėtų dainininkų balsai, jei nuo scenos nebūtų laiku nuvalomos bronchus užkemšančios dulkės... tais laikais sugebėdavo suvokti, kad tie, kas kuria sąlygas pademonstruoti aukščiausius meninius pasiekimus, yra nė kiek ne mažiau svarbesni, jų atsakingumas lemia aktoriaus, režisieriaus, teatro ir, pagaliau, miesto, šalies prestižą. Tai svarbu tiek teatre, tiek kitoje kultūros įstaigoje. Kad sportininkai „nepasidaro" olimpiečiais „iš niekur", regis, jau supratome, belieka susuprasti ne tik kūno, bet ir dvasios tobulinimo būtinumą.

       Tai p. Nijolės Kliučinskienės prisiminimai ir šiandieninės kūrybinės erdvės paieškos. Teoretikai tai pavadintų sociokultūrine veikla. Tik pagalvokite: koks būrys moterų rado būdą gyventi pilnavertį gyvenimą. Nereikia betiksliškai klaidžioti miško takeliais mankštinant sąnarius – jie puikiai pagal kiekvienos šokėjos individualias galimybes išsimiklina repeticijose. Žmogus save vertina pagal savo atšvaitą aplinkoje – o šiame kolektyve ne tik tenkinama prigimtinė moters savybė būti matomai, bet ir nuolat girdimi pagyrimo žodžiai, draugiški apkabinimai ir palinkėjimai, skatinantys būti aktyviai, prižiūrėti save, puošti aplinką apie save. Pasirodymuose skambanti puiki muzika suderina vidines žmogaus „stygas", nuteikia pozityvumui. Nuolatiniai susitikimai su kolegėmis suteikia galimybę pasidalinti rūpesčiais, aptarti įvairių bėdų sprendimo galimybes. Dalyvavimas kolektyvo veikloje - būdas susiburti ir paremiant viena kitą aktyvinti kasdienybę, nepaversti jos rutina. Laikas ir vėl įgyja tikslą. Gal tik p. V.Denisovas, vienos iš šokėjų vyras, ilgametis, aktyvus pirmųjų statybininkų klubo narys, linksmai pasiguodė, kad žmonos beveik nemato: tai ieško kostiumams medžiagos, tai juos siuva, tai repetuoja, tai į gastroles išvažiuoja... Ir, nors šventės vedančiosios labai ragino vyriškius įsitraukti į kolektyvo veiklą, pastarasis atsakė, kad jam daug labiau patinka pietus gaminti... Na, taip, ko gero, sukuriamas užimtumas vyrams, didinamas jų kasdienybės reikšmingumas...Taip susikuria užimtumo ir individo reikšmingumo sistema...

       Sociokultūrine veikla vadinama ir tai, kad žmonės keičiasi savo kultūriniu patyrimu. Kolektyvo narės Visagine darbinėje veikloje dalyvavo tuo metu, kai karjerai daryti nereikėjo mokėti valstybinės kalbos, kai vyravo slaviška kultūrinė raiška, o buitiniame lygmenyje nebuvo poreikio bendrauti lietuviškai. Toks buvo gyvenimas, o jo nepakeisi, nes jis tik kartą duotas. Kolektyvo „gastrolės" į kitus miestus, svečių iš kitų vietovių priėmimas sudaro galimybę lavinti bendravimo lietuvių kalba įgūdžius. Tai praverčia ir nuvykus į gydymo įstaigas kituose miestuose, nes jauni daktarėliai jau nelabai moka rusų kalbą. Ir ši šventė pademonstravo kultūrų skirtumų ypatumus. „Putino" ansamblio vadovams L.Gruodienei ir A.Jakimavičiui, tikriausiai, ir nesisapnavo, kad jie gali būti palaikyti politinės dainos kolektyvu. O Jums, skaitantiems lietuviškai, šis pavadinimas taip pat, tikriausiai, asocijuojasi su ryškia, sveikatos pridedančia rudens uoga. Netoliese sėdėjęs apyjaunis visaginietis pasiteiravo apie ką jie dainuoja. Pradėjau versti. Buvo daug juoko ir nuostabos, kai jis pasakė, kad ansamblis lyg ir turėtų šaržuoti Rusijos prezidentą Putiną... Iš to nutikimo pasijuokė ir „Serebro" moterys, ir „Putino" ansambliečiai, vakarėlyje padovanojo vieni kitiems po dainą, o viena iš jų buvo visiems gerai žinoma „Kalyna krasnaja"...Ilgai visi atsimins šio žodžio reikšmes lietuvių ir rusų kalbomis... ir jokių tautinių konfliktų...

       Šventė visus nuteikė puikiai. Nesuvaidintas ir patyrimo nesugadintas sceninis jaudulys paveikė ir žiūrinčiuosius. Puikūs kostiumai, kuriuos siuvasi pačios dalyvės, vadovaujamos Statybininkų klubo siuvimo būrelio vadovės N.Ostrižnovos, džiugino akį. Visu tuo, o labiausiai kolektyvo narėmis ir žaviąja N.Kliučinskiene džiaugėsi kažkokiu stebuklingu būdu visur suspėjanti vicemerė Elena Čekienė, prieš pora metu vėl aktyviai veikti ėmusio Trečio amžiaus universiteto vadovė A.Sieliūnienė (kuri sakė, kad tai šio universiteto kolektyvas), Statybininkų klubo vadovas M.Mirzabekov (kuris sakė, kad tai šio klubo kolektyvas), Visagino kūrybos namų direktorė S.Šadčineva ir pavaduotoja R.Černovienė (kurios sakė, kad kolektyvas repetuoja jų salėje), Visagino kultūros centro direktoriaus pavaduotoja V.Abarienė (kuriai, kaip ir daugeliui kitų tądien buvusių centro darbuotojų atrodo, kad šis kolektyvas galėtų tapti jų įstaigos sociokultūrinės veiklos branduoliu padidėjusiose patalpose)...ir kiti tiesiog šiuo kolektyvu besdžiaugiantys žmonės ir dalyvių artimieji. Ir aš noriu prisidėti prie visų sveikinusių ir palinkėti sėkmės kolektyvo „Serebro" laiveliui audringoje kūrybingo buvimo jūroje ir saugaus, o svarbiausia vieno ir visada laukiančio, galinčio suteikti sąlygas kurti, uosto.

     Visagino savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja D.Savickaitė


   
 
  pradžia tinklapio struktura ieškoti rašykite mums  
 
 
Skelbimai
„Sugardas“ informuoja
Visagine
ES struktūriniai fondai - Visaginui
Mūsų skaitytojų kūryba
Naudingos nuorodos
Užsisakyti paslaugą
Apmokėjimas už paslaugas
Dokumentai
 
ORAS VISAGINE
+5 C
93 %
0.0m/s
737mm. gs. st.
(03.12 - 03.20)